Apie idealizmą pakeitusį nihilizmą

Jauna valstybė – kaip jaunas žmogus – pilna ambicijų ir vilčių. Laikui bėgant jos arba sudūžta, arba išsipildo. Žmonės tampa pikti arba atkaklūs. Valstybė ima klestėti arba regresuoti.

Paskutiniu metu manęs neapleidžia nuojauta, kad Lietuvai daugelio vilčių įgyvendinti nepavyko ir dabar mes jau judame ne progreso, o regreso keliu.

Tai itin aiškiai matyti teisėkūroje, kuri nuo 2000 m. kokybine prasme ėmė judėti žemyn, teisės taikyme, kuris tapo chaotišku ir neprognozuojamu, ir žmonių – valstybės santykyje, kuriame vis daugėja leidimų, imperatyvų, nepagarbos žmogaus teisėms.

Manau, kad daugelis galvoja „o kuo blogai leidimai?”. Pamenu, dar būdama studente, išgirdau tokią mintį, kuo skiriasi demokratinė valstybė nuo totalitarinės.  Ogi tuo, kad demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas neuždrausta, o totalinarinėje nedraudžiama tai, kas leidžiama. Sumautai subtilus skirtumas. Kuris tampa ypač akivaizdžiu tada, kai asmuo siekia įgyvendinti kokią nors teisę, kuri teisės aktais nėra apribota, tačiau valstybės tarnautojai kraipo galvas ir sako, kad tai nereglamentuota, tai turbūt negalima.

Pamažu visuomenėje įsivyrauja supratimas, kad tai, kas neleidžiama, draudžiama. Ar šis kelias tinkamas progresui? Vargu. Nes šis kelias reiškia, kad negalima daryti to, ko nenumatė valstybė. O valstybė, reprezentuojama nacionalių vertybių, jautriomis uoslėmis, nenumato daug ko. Netgi to, kaip įregistruoti partnerystę, nors formaliai tokia teisė egzistuoja jau nuo 2000 m.

Daugelis gražių planų virto nesusipratimais, o daugelis idealistų – prisitaikėliais, siekiančiais išsaugoti darbo vietas ar gerus santykius su korumpuotais kolegomis. Pamažu dingo tikėjimas, kad Lietuva gali būti skaidria, demokratiškai valdoma ir inovatyvia valstybe. Atsirado supratimas, kad esame demokratijos ir totalitarinio valdymo hibridas, kuriame derinami iš pažiūros nesuderinami principai.

Tarkim, precedentai. Greitai išpopuliarėję ir dar greičiau nuvylę.

2007-10-24 Konstitucinis Teismas išaiškino, kad rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Kartu Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti ir nurodė eilę kriterijų, kuriais reikėtų vadovautis apimant ir tai, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

O kaip dažnai pasitaiko analogiškos bylos? Kur kas rečiau, nei taikomi precedentai.  Iš tiesų precedentai tapo neoficialiais teisės aktais taikomais, o kartais netaikomais neapibrėžtam subjektų ratui pagal neapibrėžtus ir neaiškius kriterijus. Nes analogiškose bylose priimami visiškai skirtingi sprendimai, argumentuojant, kad bylos nėra analogiškos. Kitais gi atvejais teismai sėkmingai remiasi precedentais bylų, kurios neturi jokio faktinio ar teisinio panašumo. Gerai bent tai, kad dabar teisėjams daug galvoti nereikia – didžiąją dalį sprendimo sudaro kitų teismų citatos. Patogu vienok.

Vienas teisėjas seminaro metu paklausė, kokie gali būti precedentai valstybėje, kuriai vos 25 m.? Juk teisinė sistema nauja, dar tik formuojasi, teisės aktai, teismų praktika – viskas keičiasi. Suprantamas koks nors Anglijos precedentas, kuriam jau 200 m., bet Lietuvos..? Kokie precedentai valstybėje, kuri dar tik kuria savo veidą?

Paklausė, o po to, žinoma, surašė sprendimą, remdamasis populiariaisias precedentais. Nes juk elgtis nepopuliariai yra rizikinga.

Aš suprantu, kad Konstitucinis Teismas tikėjosi, jog teismų praktikos nuoseklumas prisidės prie teisinio stabilumo. Kita vertus, negaliu nepastebėti, kad nepagrįstai nebuvo įvertintas tas aspektas, jog precedentai taikomi itin stabiliose teisinėse sistemose, kuriose teisės normos nesikeičia šimtais metų, o jų taikymo taisyklės – atskiras mokslas, kurio Lietuvos teisėjai nesimokę.

Na, norėjo kaip geriau – išėjo kaip visada.

Tas pats ir apie protingumo principą, kuris dažniausiai naudojamas, siekiant pagrįsti kokią nors labai neprotingą išvadą. Nes protingumas – labai subjektyvi sąvoka.

Ir visgi – kodėl idėjos, kuriomis siekta pažangos, iš esmės ją griauna? Nes bet kokias idėjas taiko žmones. Ir tų idėjų realizavimas dažnai neturi nieko bendro su jų tikruoju turiniu.

Visai neseniai skaičiau tokį teiginį viename oficialiame rašte: „netinkamas baudžiamojo proceso taikymas tam tikrais atvejais gali būti pagrindas traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn. Bet tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika”. Šios idėjos esmė, ko gero, turėjo būti ta, kad suklydimas taikant teisės normas savaime baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Kita vertus, minėtą oficialų raštą surašęs asmuo šį išaiškinimą vertino kaip pagrindą apskritai netirti, ar tam tikri veiksmai nebuvo nusikalstami.

Tiems, kas taiko teisę, teisė negalioja? Iš dalies taip. Teisėjų nepriklausomumo principas teoriškai turėjo garantuoti tai, kad joks asmuo nedarys teisėjui neleistinos įtakos ir jis galės nagrinėti bylas pagal savo sąžinę. Tačiau jau nekalbant apie įvairių teisėjų sąžinių skirtingumą, akivaizdu, kad visados bus asmenys, kurie galės daryti teisėjams įtaką, t.y. jų darbdavys – valstybė, o kai kuriais atvejais ir kiti įtakingi asmenys.

Realios galimybės užtikriti teisėjų nepriklausomumą nėra. Kaip ir realios kontrolės, ar sprendimus jie priima pagal savo sąžinę.

Apskritai, šiuolaikinėje Lietuvoje sąžinė didelės vertės neturi – nei ja sąskaitų apmokėsi, nei karjeros padarysi.

Tikroji pažanga yra tokia būsena, kai žmogus tiki savo galimybėmis kažką pakeisti į gerą ir siekia tai daryti, nepriklausomai nuo to, su kokiais sunkumais susiduria. Praktiškai tokių žmonių nėra daug.

O kai sprendimus priima tie, kurie nepasitiki savo sąžine, idealizmą pakeičia nihilizmas. Ir geros idėjos tampa blogais dalykais.