Sutikusi tikrą žmogų noriu jį išbučiuoti, nes jis lyg deimantas – autentiškas, atpažįstamas, suvokiamas. Tačiau tikrų žmonių pasaulyje, kuriame vyrauja įvaizdžio kultas, sutinku vis mažiau.
„Įvaizdis” šių laikų visuomenėje suvokiamas kaip teigiamas dalykas, daugybė žmonių uždirba pinigus iš „įvaizdžio kūrimo”. Kone kiekviena įstaigėlė – net ir valstybinės – turi kokį nors ten atstovą spaudai ar kitą asmenį, kuris turėtų sudaryti tam tikrą įvaizdį. Iš esmės beveik niekados nekeliamas klausimas, kiek tas įvaizdis atitinka tikrovę. Kodėl reikia būtent įvaizdžio, o ne… realaus vaizdo?
Supraskite teisingai, įvaizdis nėra tikrovė, tai – fikcija, iliuzija, melas. Melas, kurį garbiname. Melas, už kurį mokame, ir, žinoma, melas, kurio… siekiame.
Kuris iš mūsų atsisakytų apsimesti geresniu nei yra?
Koncepcija „parduok save” (vienas baisiausių koncepcijų apskritai, prllyginanti asmenybę prekei) lemia, kad atsisakyti apsimesti turint pageidaujamų savybių, kurių išties neturi, yra… nekomerciška.
Netikėtas „parduok save” šalutinis poveikis – žmonės, užuot siekę tapti geresniais, ėmė siekti… apsimesti geresniais. Nes tai išties leidžia pasiekti rezultatų greičiau ir su mažiau pastangų.
Laikant, kad įvaizdis yra tikrovės ekvivalentas, nebebūtina tapti protingu – užtenka sugebėti tokį vaidinti. Ir vaidyba tampa kasdiene gyvenimo dalimi – dažnas cituoja protingas frazes iš knygų, kurių neskaitė, bukai kartoja tuščias idėjas iš motyvacinių knygų bei seminarų, dailina nuotraukas įvairiomis programėlėmis tiek, kad tose nuotraukose atsiranda nupieštas personažas, o ne realus žmogus, užfiksuotas kadre, važinėjasi bankui priklausančiais automobiliais arba netgi kvėpinasi lizingu pirktais kvepalais.
O štai ateina dar viena naujovė – siūloma rašant tekstus naudotis profesionalaus redaktoriaus paslaugomis! Reklamoje berods klausiama, kaip pasikeistų tavo gyvenimas, jei galėtum rašyti kaip tikras rašytojas. Aš nežinau, kaip pasikeistų tavo gyvenimas, jei tu tai galėtum, bet tikrai žinau, kad, jei už tave rašys programėlė, tu to negalėsi. Nelavinami įgūdžiai prarandami.
Ir štai – stovime prie pagrindinio paradokso – dėka formuojančių apatinių, fotošopo ir įvaizdžio ekspertų, vis daugiau žmonių, užuot nutarę tobulinti save, ima vaidinti geresnę savo paties versiją.
Tačiau vaidyba – nors išoriškai ir gali atrodyti patraukliai – veda į asmenybės degradaciją, kadangi išties nėra tų savybių, kuriomis siekiama pasididžiuoti, ir dar blogiau – tų savybių įgauti net nebandoma. Tiesiog pasitelkiamos iliuzinės priemonės, maskuojančios tikrąjį individo skurdumą.
Naujažmogis: Apsimetantis, o ne tampantis.
Kas mus verčia tokiais būti? Panašu, kad šiuolaikiniame technologizuotame ir galybės informacijos antplūdžio pasaulyje Dekalogo tiesų žmonėms jau neužtenka. Gal mums reikia kažko fundamentalesnio?
Žmogaus, o ne daiktų vertės suvokimo reikia. Kapitalizmas šitai iš esmės ištrynė, prilygindamas asmenį tiesiog „prekei”, „darbo jėgai”, „vartotojui” ir pan.
Tai, kad ir piramidės senovėje buvo dėl tų pačių tikslų statytos.
Sakyčiau, visą šią „puošybą“ reikia priimti kaip neišvengiamą rutiną. Kažkam ji nuostabi, kažkam kokti – ir visa tai yra normos ribose.
Sakyčiau, net jei technologijos kas dešimtmetį patobulėtų 10 kart – vis tiek žmonija niekada netaptų vien pozityvių eruditų visuomene…
Taigi, jei kam teko laimė rasti savo vagelę – tai kniskime ją ir būkime savimi patenkinti 🙂
O kas nustatė, kad būtent technologijos lemia gyvenimo kokybę? Ir kodėl tokia vertybė būti „pozityviu”? Juk dar ne taip seniai vertintas kritiškas, o ne pozityvus mąstymas.
Nesinorėtų, man, kad mašinos (technologijos…) ir žmogų paverstų mašina.
Sakyčiau, pozityvumas yra vienas iš esminių aspektų, kuris jį vis dar skiria nuo mašinos.
Vėlgi, (konstruktyvi…) kritika yra nuostabi pozityvumo savybė skirta žmonėms…
Aš manau, kad būtent pozityvumas ir konstruktyvumas nususina žmogaus asmenybę. Esu apie tai jau rašiusi, beje: https://lidzita.lt/pozityviai-konstruktyviai-uzsikruskite/
Tas jūsų įrašas tikrai yra ne apie konstruktyvumą ir pozityvumą.
Jame aprašėte arba pseudokonstruktyvumą su pseudopozityvumu, arba tai yra tik jų sodrokos parodijos.
Konstruktyvūs pvz. yra termodinamikos, Niutono dėsniai. Pvz. pastarieji dėsniai suteikia galimybę sukurti produktus, kurie leidžia „už mažiau nužudyti daugiau žmonių“ (t.y. ginklai ir pan.). O tame pozityvo žmonijai ne kažkiek besiras.
Taigi, nestatykime savo nuomonės virš visko, o vadovaukimės pačiais bendražmogiškiausiais moduliais (ir kuriuose be realaus pozityvo, nu, niekaip)…