Apie meilę sendaikčiams: Ar galima susikurti gražius namus iš senų daiktų?

Kažkada kalbant su viena pažįstama apie namų apstatymą ji gan kategoriškai pasakė, kad dėvėtų daiktų į naują butą nepirktų.

Mane ši mintis taip nustebino, kad taip jos ir nepamiršau.

Iš kur ta nemeilė seniems daiktams?

Kažkuria prasme norą įsigyti būtinai naujus daiktus lemia sutraukyti visuomenės socialiniai ryšiai. Senas daiktas turi istoriją, asociacijas, praeitį. Senas daiktas nėra tik tavo, jis yra visų tų, kurie juo naudojosi.

Gyvenant visuomenėje, kurioje esminė vertybė yra finansinė ir socialinė nepriklausomybė, o artimas ryšys su kitais žmonėmis vertinamas kaip nereikalingas sentimentalumas, senas daiktas kažkuria prasme liudija ryšį su kitais ir tuo jau savaime yra atstumiantis, nederantis su finansiškai ir emociškai nepriklausomu ekonominiu vienetu.

Be to, Lietuvoje seno daikto įgijimas laikomas nepritekliaus, ribotų galimybių požymiu, kai tuo tarpu nauja sofa iš Ikea tarsi pakelia iki pavykusio ekonominio vieneto. Tokio, kuris gali sėkmingai vartoti menkavertę produkciją ir keisti ją kita menkaverte produkcija.

Tokio, kurio gyvenimas yra nesibaigianti investicija į abejotinos kokybės, bet užtat pripažintus daiktus.

Tokio, kurio svetainė įrodo, kad jo galimybės leidžia pirkti.

Bet aš norėjau ne tokios svetainės.

Man namai yra vieta, kurioje turi būti gera, ramu ir saugu. Vieta, kurioje turi patogiai tilpti mano rakandai, o interjeras liudyti apie tai, kuo tuose namuose gyvenama.

Ir, kadangi niekados nebuvau ekonominiu vienetu, niekados negyvenau pirkimu, bet užtat visados vertinau patogumą bei kokybę, dėvėti, netgi antikvariniai daiktai pasirodė puiki alternatyva.

Kodėl? Pirmiausia todėl, kad jie – kokybiški, tvirti, pagaminti iš natūralių medžiagų. Malonūs paliesti, pauostyti, pažiūrėti. Ilgai mėgavausi ąžuolinės sekcijos kvapu. Tikru medžio kvapu savo namuose.

Lankydamasi naujų baldų parduotuvėje, kurioje absoliuti dauguma produkcijos pagaminta iš pigių plokščių, neturinčių jokios gyvybės, netraukiančių akies ir nemalonių paliesti, supratau, kad nieko iš ten nenoriu. Kad niekas man ten nepatinka.

O štai pvz. odinio svetainės komplekto pirkimas tapo tikra egzotika – su išvyka į pavasarėjančią Alantą, išsirinktų baldų „degustacija”, mėgaujantis kava, jaukiu pašnekesiu ir pasiūlymu grįžti vasarą.

Dėvėtų daiktų pirkimas yra įdomus procesas, kai didelę įtaką apsisprendimui turi ne tik pats baldas, bet ir tie, kas jį parduoda. Vargu, ar pirkčiau net ir labiausiai patikusį baldą iš žmogaus, kuris nekelia pasitikėjimo.

Pirkdamas dėvėtą baldą daug sužinai apie tuos, kurie juo naudojosi iki tavęs. Emocinis krūvis  yra tokia pridėtinė vertė, kurios jokia Ikea nesukurs.

Apskritai aš nesu prieš naujų daiktų pirkimą ir juolab neteigiu, kad visi jie nekokybiški, bet, kiek teko matyti, nauji baldai yra arba prasti, arba labai brangūs. Tuo tarpu sendaikčiai dažniausiai yra įkandamos kainos ir daugiau nei tenkinančios kokybės.

Be to, smagu ir tai, kad, pirkdamas senovinį daiktą, gali būti beveik tikras, jog nerasi tokios pat spintos ar sofos draugų svetainėje, o paklausus, kur tai įsigijai, greičiausiai galėsi papasakoti visai įdomią istoriją.

Na, o tiems, kas labai vaikosi madų, tai galima mestelėti ir tai, kad dėvėtas baldas puikiai įkūnyja vis populiarėjančią „dalinimosi” ekonomiką.

Bet kokiu atveju aš manau, kad dėvėtų daiktų pirkimo nereikėtų bijoti, stigmatizuoti ar vengti kaip kažko gėdingo ir būdingesnio gaunantiems žemesnes pajamas, nes sutaupyti nėra gėdinga, bet kuris naujas daiktas greitai pavirsta senu (iš esmės vos išpakavus), o perleisti daiktą iš kartos į kartą visados buvo pasiturinčiųjų, o ne vargingųjų privilegija.

Vargingieji gyvendavo neturėdami, ką palikti vaikams ar anūkams, tuo tarpu pasiturintieji su savo palikuonimis dalindavosi ne tik žiniomis, bet ir užgyventu gerbūviu.

Sendaikčių pirkimas ne tik sutaupė man pinigų. Tai suteikė daug smagių akimirkų.

Nesigėdinkite suteikti seniems daiktams naujo gyvenimo!