Apie žmones ir didvyrius: Kodėl žmonės nėra didvyriai, o didvyriai nėra žmonės…

Neabejoju, kad šis įrašas bus vienas kontroversiškiausiai vertinamų mano įrašų. Ir neabejoju, kad po to tik padaugės sąmokslo teorijų dėl darbo Kremliui.

Bet jei Kremlius kovoja už žodžio laisvę, tai dirbsiu jam su malonumu. Ir netgi nemokamai.

Nes man svarbu ne pavadinimai, o esmė.

Iš tikrųjų pastarosios dienos buvo sukrečiančios.

Mačiau, kaip įvairūs asmenys, įskaitant politikus, siūlo išradingiausius susidorojimo su keliais žinomais visuomenėje asmenimis būdus.

Pirmuoju atveju visuotinio linčo auka tapo neabejotinai talentingiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Svarstyta boikotuoti jo renginį, stovėti su paniekinančiais plakatais prie įėjimo, nebepirkti jo kuriamų rūbų ir pan. Ne daug trūko iki siūlymų susidoroti fiziškai, ko, matyt, pabijota vien dėl galimų sankcijų.

Tačiau užtat seksualinė orientacija išjuokta ne vieną kartą. Ypač to „liberalaus jaunimo“, kuris kovoja už toleranciją, demokratiją ir pan. Teisingiems žmonėms, žinoma. Ne Statkevičiui.

Kiek pastebėjau, daug kas piktinosi iš inercijos, gerai sau nė neatsakę į klausimą, ką būtent tokio blogo tas žmogus padarė. Oficialiai blogai buvo pats faktas, kad davė interviu Sputnik, kuris tariamai ar tikrai yra finansuojamas Kremliaus.

Na ir ką? Rusijos ambasada irgi finansuojama Kremliaus. Bet ar mes persekiojame žmones, besikreipiančius į Rusijos ambasadą?

Visgi, drįstu įtarti, kad tikroji problema buvo ne Sputnik, kurio pavadinimą daug kas pirmą kartą išgirdo minėto skandalo metu, bet Prezidentės paminėjimas greta kitų politikų, kuriuos reiktų pakeisti.

Andrius Tapinas padarė žiauriai gudrų ėjimą, nuslėpdamas tikrąsias pamazgų pylimo priežastis ir pateikdamas tariamas – neva neteisingas yra pats leidinys.

Galiu beveik garantuoti, kad, jei nebūtų paminėta Prezidentė, tokio skandalo nebūtų buvę.

Nes Prezidentė yra naujųjų laikų Lietuvos didvyrė. Apie ją gerai arba nieko.

Kitas atvejis dar įdomesnis – rašytoja, kurios neskaitau – Rūta Vanagaitė – kadais tikusi į teisingo Tapino kompaniją, pūstelėjo priešais vėją ir buvo sutrinta į miltus – per kelias dienas jos knygų, tų pačių, kurias pristatinėjo pats teisingasis A. Tapinas, nebeliko lentynose.

Kas svarbiausia, ne tik tos „neteisingos“, bet visų, t.y. ji kaip rašytoja tiesiog išbraukta iš Lietuvos istorijos. Per dieną.

O priežastis atvira – netinkamai atsiliepė apie didvyrį Adolfą Ramanauską – Vanagą.

Skirtumas tarp Vanago ir Prezidentės yra toks, kad jis jau miręs, taigi, jį galima dievinti atvirai ir tai neatrodo taip liguista kaip tuo atveju, jei verktume gatvėse dėl Prezidentės kaip kokioje Šiaurės Korėjoje.

Visgi, ar mūsų reakcija taip jau stipriai skiriasi nuo šiaurės korėjiečių?

Dėl ideologinių dalykų, dėl istorijos, kurios niekas iš tikro patikrinti negali, dėl svetimų žmonių, kurių dauguma mūsų nepažįsta ir nepažins, pulti trypti du gyvi žmonės. Su tokia aistra ir pasimėgavimu, kad neabejoju – jei tai būtų leista, būtų pereita ir prie fizinių bausmių.

Daug tautiečių mielai užvažiuotų į snukį Vanagaitei arba Statkevičiui. O esant galimybei gal net ir sudegintų ant laužo.

Jiedu užkliudė neliečiamybes – vienas menamą, o kitas tikrą didvyrį. Jiedu pasikėsino į tai, ko Lietuvoje neva nėra, – vieną vienintelę tiesą.

Nes nuo tada, kai Lietuvą ištiko visuotinė psichozė „rusai puola“ (konservatoriai turėtų ant kelių dėkoti Putinui už jo sprendimą dėl Ukrainos), Lietuvoje įsivyrauja cenzūra. Kuo toliau, tuo atviresnė.

Ir tą cenzūrą įgalina tie patys piliečiai, kurie mano, kad žodžio laisvė apima tik žodžio laisvę. Kad teisė kalbėti reiškia… teisę kalbėti vieną tiesą.

Istoriškai dauguma autoritarinių arba totalitarinių režimų arba ateina per cenzūrą, arba įveda cenzūrą, kai tik įsitvirtina valdžioje. Cenzūra yra pats galingiausias demokratijos priešas. Sunkiausiai įveikiamas.

Bet akivaizdu, kad Lietuva bręsta atvirai cenzūrai. Iš baimės nepagarbiai atsiliepti apie didvyrius – tiek gyvus, tiek ir mirusius. Iš baimės išgirsti daugiau nei vieną nuomonę.

Kas įdomu, kad Statkevičiaus atveju itin akcentuota Kremliaus galimybė pasinaudoti ta informacija (kas šiaip absurdiška, nes visa ta informacija laisvai prieinama – jis neatskleidė valstybės paslapties). Tuo tarpu Vanagaitės atveju akcentuotas… kultas. Partizanų kultas. Nepagarba autoritetams.

Pamenu, dar mokykloje viena mokytoja neoficialiai užsiminė, kad partizanai daug blogybių pridarydavo, bet dabar apie tai kalbėti negalima, o jau egzamine tai išvis – gink Die neužsiminti. Vėliau tą girdėjau ne kartą iš daugybės skirtingų žmonių.

Vis dar gyvi amžininkai, nukentėję nuo partizanų. Šios grupės žiaurumą liudija ir įvairūs rašytiniai duomenys.

Objektyviai, partizanai iš esmės neturėjo mūšių su kombatantais (kariais), jie nepasiekė jokių reikšmingesnių valstybingumui pergalių. Jų veikla, deja, daugeliu atvejų buvo nukreipta į civilius.

Tai – liūdnas faktas, kurio dabar niekas nebenori garsiai minėti, nes… Jie – didvyriai. Neliečiamieji. Neteisiamieji,

Bet ar būna žmonių, kurie neklystų, viską darytų teisingai ir gerai? Ypač karo sąlygomis? Manau, kad niekas tokių nepažįsta.

Čia ir yra tas esminis žmonių skirtumas nuo didvyrių – žmonės nėra tobuli.

Didvyriai yra.

Bet ar buvo nors vienas didvyris, kuris… nebuvo žmogumi?

Aš neneigiu teisingo partizanų siekio, bet negaliu užsimerkti prieš tai, kad būdai ne visados buvo pateisinami.

Aš nežinau, ar Vanagas priklausė KGB, bet aš galėčiau apie tai paskaityti, net jei tai man atrodytų nesąmonė.

Esu skaičiusi Bibliją. Ketinu skaityti Koraną.

Ne dėl to, kad esu tikinti, o dėl to, kad man įdomu, kokie yra katalikų arba musulmonų argumentai. Man įdomu kitokia nei mano paties pasaulėžiūra.

Žmogus gali tobulėti tik tada, kai jis gauna pačią įvairiausią informaciją ir pats ją įvertina kaip patikimą arba kaip ne. Cenzūra neskatina tobulėjimo. Cenzūros esmė – riboti informacijos prieinamumą, deklaruojant žmogaus – įsiskaitykite – negebėjimu tinkamai tos informacijos įvertinti. T.y. cenzūra iš esmės teisinama… žmonių kvailumu.

Ir, deja, paskutines kelias dienas tauta tiesiog žiba šiuo klausimu. Nesusimąstydami apie tai, kas bus toliau, kokia dar informacija gali būti uždrausta kaip „netinkama“, didelė dalis visuomenės palaiko iš esmės atvirus susidorojimo su kitokia nuomone, su laisvu žodžiu atvejus.

Mano širdis kraujuoja.

Nes nematau aš laisvo, atsakingo, mąstančio piliečio.

Matau bliaunančią avių minią, kuri šlykščiausiais būdais išlieja įniršį… vinimis į laisvo žodžio kapą.

31 atsakymas į “Apie žmones ir didvyrius: Kodėl žmonės nėra didvyriai, o didvyriai nėra žmonės…”

  1. Visų pirma, atleiskit, kad įdėsiu šį mėšlą jums į komentarus, tačiau norėčiau pastebėti, kad tokie istorijos uzurpatoriai nebesivaržydami pasiruošę sušokti net ant holokausto kaulų. Pažintinis savotiško kolektyvinio mąstymo pavyzdys, vienas iš vyraujančių požiūrių, kaip ten sakoma, in a nutshell.

    Tai bene vienintelė fact-free istorijos terpė, kur jie jaučiasi laisvi rašyti bet ką – kuo daugiau sarkazmo, tuo istorinė haliucinacija gražesnė.

    https://www.facebook.com/Vikutauskas/posts/10210365554755809

    Į oponentus pasirenkama sąlyginė bokso kriaušė, „seno raugo komunistė“ – ir visi taškai už partizanus yra taškai, kuriuos prasileidžia „žaba“ Barbora (gali būti ir įsivaizduojama). Ir jiems to gana, kad pateisinti, išteisinti ir įšventinti absoliučiai visą miško broliją be išlygų. Nes „tavo Stalinas išžudė daugiau“. Jei Stalinas – Barboros, iš bėdos jį galima pakišti ir Vanagaitei.

    Ir taip iš peties su daina. „NKVD smogikai neretai persirengdavo partizanais ir darydavo visokias provokacijas“. — NERETAI. T.y. jau nebesvarbu, kad „neretai“ būtent tuo užsiimdavo partizanai. Iškeli seilėtą pirštą į vėją ir tave aplanko žinojimas.

    Judam toliau — „ko man gaila, tai šulinių į kuriuos tuos šūdus, kurie per prievartą žmones į kolūkius varė, sumetė“. — Ir tikriausiai dar gaila tų griovių ir dujų kamerų, į kurias suvarydavo žydokomunistus. Pagirtinas gailestingumas.

    „Didžiąja dalimi tai yra sovietinis muilas ir makaronai ant ausų, vėlgi skirti diskredituoti kovotojus už mūsų laisvę“ — savo ruožtu, holokaustas yra konspiracijos teorija, skirta diskredituoti nacistus. Na, gal truputį pašaudė tų žydų, pykšt-pokšt, nejau dėl to lipdysi žydšaudžių etiketę partizanams?

    Ir jiems to visiškai užtenka, kad taip save įtikintų.

    Nesidomėjau Vanago biografija, nežinau kiek jis ar kitas atskiras partizanas konkrečiai prisidėjo prie žydų tragedijos; ir bendrai paėmus savo tautiečių – tų „laisvės priešų“, kurie tyliai iš baimės ar netyliai iš idėjos ar apskaičiavimo palaikė ne tą pusę ar atsisakė palaikyti bet kurią iš pusių. Ir nesužinosiu, nes šioje istorijoje per daug ideologizuoto triukšmo.

    Tačiau Vanagaitės argumentams bei motyvams simpatijos neturiu jokios. Užsipulti žmogų, kuris akivaizdu, jog buvo kankinamas – dėl to, kad tokiose aplinkybėse „liaupsino sovietus“… Ir čia R.V. motyvai, kaip nebūtų keista, sutampa su jos oponentų – liaupsės ar netgi paprasčiausias susitaikymas yra neatleistinas nusikaltimas. Ir taip, Rūta Vanagaitė visiškai diskreditavo žydų represijų temą, kurią pati visai neseniai buvo atgaivinusi.

    Taktika aiški. Prikibti prie vienos netvirtos detalės oponentų teiginiuose ir taip diskredituoti argumentų visumą. Panašiai įkliuvo Darius Udrys, leidęs sau neatsargų komentarą apie „partizanų terorą“. Tuomet rezistencijos fanklubas supuolė choru juoktis „partizanai-teroristai?! ha ha ha“. O G. Landsbergis netgi grasino merą Šimašių įtraukti į stribų pakalikų sąrašą, jei šis neišspirs Udrio iš darbo. Niekas nėra saugus.

    Tačiau ką jie ruošiasi daryti su Žalakevičium? 1997 m. „Niekas nenorėjo mirti“ buvo išrinktas kaip trečias geriausias visų laikų lietuviškas filmas. Prisipažinsiu, mano akimis – gana primityvus kinas (ir ideologiškai perdėm vienpusis), tačiau tautiečiams užteko drąsos, laisvės ir sąžinės šeštais atkurtos nepriklausomybės metais nemeluojant sau pripažinti šį juodą istorijos puslapį. Apsimes, kad Žalakevičius neegzistuoja ar paseks sau pasaką, kad jį sovietai vertė tai filmuoti, o aktorius – vaidinti? Nors… paprasčiausia turbūt liustruoti. Kartu su „žaba“, „durne“ ir „kūrva“ – tai geriausi argumentai, kokius jie moka. Savo ruožtu, Žalakevičius, tuojau taps „lopu“.

    Tenka konstatuoti, jog Lietuvos istoriografija seniai atsidūrė grafomanų rankose, kurie suprato, kad ši yra per kukli, kad neišnaudotų partizanų temos ir neišpūstų iš jos dar vieno neliečiamo mito.

    1. Jei jau abejoti, tai būkime nuoseklūs ir prisiminkime ir N.Finkelšteiną, kuris net visai ne lietuvis ir antisemitizmu jį apkaltinti sunkoka. Anot jo holokausto industrija skirta visai ne naciams kompromituoti, o turi žymiai apčiuopiamesnių materialinių tikslų.
      O dar prisiminkime ir P.Stankerą iš darbo išspirtą už „nepolitkorektišką“ pasisakymą. Tai jau tikrai – niekas nėra saugus…
      Nereikia užmiršti ir ilgą laiką pjudyto už tiesą Nacionalinės premijos laureato J.Mikelinsko…
      Kalbant apie žydų tragediją gal verta būtų prisiminti ir prieš tai buvusią lietuvių tragediją pirmojo sovietmečio 1940-41 m. laikotarpiu. Represuojant civilius gyventojus žydai nuošaly nestovėjo. Dėl to skaityti religinę literatūrą labai pravartu, kad sužinai paprastas, bet amžinai veikiančias gyvenimiškas tiesas: pasėsi vėją – pjausi audrą.

      1. nežinau kas yra Finkelšteinas ar Stankeras ar Mikelinskas, tačiau kur jūs šioje diskusijoje įžvelgėte raginimus ką nors išspirti iš darbo ar pjudyti dėl pasisakymų? ir antra – kodėl jums atrodo, kad „holokausto industrija“ (tikėkit kuo norit, man nesvarbu) kažkaip turėtų menkinti tragedijos mastus?

        jūsų polinkis suabsoliutinti („žydai nuošaly nestovėjo“ – visi ligi vieno?) verčia manyti, jog esama sukalbamesnių arabų iš Palestinos.

      2. update: dėkui, pasidomėjau. pasitaupykite savo neo-nacistinius graudulius kitai vietai.

      3. Va tokie komentarai kaip šio „arabo iš Palestinos“ ir yra tikrų tikriausias antisemitizmas. Tik jis užslėptas. Antra, šis komentatorius dar priedo yra ir melagis, nes jis tikrai ne arabas, ir ne iš Palestinos. Pseudonimo aiškinti kodėl ir ką reiškia turbūt nereikia. Gi citata atskleidžianti kur slypi užslėptas antisemtizmas yra ši: „Kalbant apie žydų tragediją gal verta būtų prisiminti ir prieš tai buvusią lietuvių tragediją pirmojo sovietmečio 1940-41 m. laikotarpiu. Represuojant civilius gyventojus žydai nuošaly nestovėjo.“ Va čia visa lietuvių antisemitų ideologijos alfa ir omega, girdi prieš tai ŽYDAI lietuvius žudė, tad jei ir būta kokių „perlenkimų“ per 1941 metų sukilimą, tai viso labo, taip, tragedija, bet, suprask, teisingas LIETUVIŲ kerštas. Trumpiau, tai dvigubo genocido teorija – sugalvota JAV teritorijoje pasislėpusių nacių talkininkų. Šios teorijos klaidingumas istorikų seniai parodytas, todėl kad tarp 1941 birželio 15 ištremtųjų žydai sudarė neproporcingai didesnę dalį nei, kad jų tuomet gyveno Lietuvoje. Todėl kad Stalino laikais labiau persekiojo pagal klasinę kilmę: fabrikantas, bankinkinkas, prekybininkas, viešbučio savininkas ir pan. Žydai kaip žinia tuo ir užsiėmė.

  2. Nieko baisaus neparašėte. Normalūs samprotavimai. Atmosfera Lietuvoje išties siaubinga, aš beveik neabejoju, kad koks nors sufanatintas ir užzombintas feisbuko chunveibinas ką nors gali ir iškrėsti klykdamas: „gi rusai puolai, gi reikia ką nors daryyyti, jie Lietuvą dergia!“. Taip, tai cezūra, bet ji ir ne vakar prasidėjo. Iš pradžių nutildė visokius išties keistuolius ir marginalus, ar prisimenta tokį išties nelabai adekvatų blogerį pseudonomu „Kantas“. Visuomenė pratilėjo. gerai? Blogai, nes ir keistuoliia ir marginai taip pat turi tesęs reikštis! Po to buvo rusiškų televizijos kanalų blokavimas. Visuomenė pratylėjo. Dabar jau pereina ant savų. Visuomenė tyli, net džiaugiasi“ taip ir reikia! Kvailiai, sekantį kartą palies juos pačius. Viskas pagal klasikinį scenarijų.
    Taip, visas tas puolimas todėl, kad lietuviams būdinga stabmeldystė t.y. aklas tikėjimas savo susikurtais stabais, o jei kas suabejoja stabų šventumu – verčiamas tautos priešu ir atskalūnu. Tų lietuviškų stabų sąrašą turbūt reiktų pradėti nuo „šventojo“ Vytauto Didžiojo ir baigti, gal, „šventuoju“ Landsbergiu ar „plienine Magnolija“. Spėju kas nors ims kaltinti tarybinius laikus, girdi tada būta Lenino kultas, na bet kad neišeina. Taip Lenino kultas buvo, bet gi Smetonos laikais egzistavo „tautos vado“ Smetonos kultas. O ko vertas Vytauto kultas tarpukariu? Ko jau vien verti 1930 metai su Vytauto vardo psichoze ir su itin žemos meninės prabos Vytauto ir kitų kunigaikščių skulptūromis tarpukariu. Bijau kad dar ilgai kankinsimės. Čia reikia psichologo.

  3. Man tai liūdna klausyti, kaip autorė sugeba tiesiog kruvinom ašarom verkti už Vanagaitės/Statkevičiaus blevyzgas, kai jau pati Vanagaitė pripažino, kad nu jis ne visai suprato, ji nėra tikra dėl to ką rado, kad čia ji auka dar pasirodo.
    Kai visi istorikai jai aiškino, kad nu tu paskaitei velniai žino kokias teismų stenogramas kurios buvo keičiamos ir kaip norima išvartomos, ir tipo pasidarei išvadas pati sau, o tuo tarpu grupės žmonių metų metais kalbėjo su dar buvusiais gyvais liudininkais, darė tyrimus, suvedinėjo galus ir tipo jų darbas tampa bevertis? Užsnorėjo moterėlė pabūti dar vienu Mažyliu, pasėdėjo archyvuose metus laiko ir pasijuto specialistė. Gavo per ausį už tai ir dar matai dabar aplinka kalta kad ją sutrypė. :)))) Nu bet pagal autore tai reikėjo tokiai reabilitacija skirti ane? Kaip visisškas leftistas palinguoti galva – taip, čia tavo nuomonė, tu turi laisvę ją reikšti ir šmeižti bet ką. Bet deja, matome tai buvo ne jos nuomonė. Tai buvo informacija kurią ji pateikė kaip faktus, o ne kaip nuomonę. Ir net už tai jai nieko nebus greičiausiai. Nors dar už šmeižtą gali Vanago giminės į teismą paduoti.
    O čia esantiems rypautojams (čia tik mano nuomonė, nieko nenoriu įžeisti, juk aš turiu teisę į savo nuomonę? :))) siūlau susitaikyti. Jei tu turi savo nuomonę, tai žinok, kiti aplink IRGI turi savo nuomonę. Ir jei tau nepatinka kitų nuomonė ir tu pradedi kitus auklėti su savąja, tai būk nusiteikęs išgirsti ir tokią nomonę kuri tau nepatiks.
    Autorei beje tai irgi galima pritaikyti. Labai jau dažnai imate rūpintis apie laisves ir apie tai, kaip kiti nemąsto, kaip Jūs mastote teisingai, o vat kiti neteisingai. Tai žinokite, kad tai tik jūsų nuomonė. Galite mastyti, verkti, skūstis kiek norite, bet pasaulyje teks susitaikyti ir su kitų nuomonėmis. 🙂

    1. Kas ką sakytų, tai nekeičia fakto, kad ji buvo persekiojama. Dauguma persekiojamų žmonių pasiduoda. Vanagas, pasak daugumos, irgi kankinamas pasidavė ir bele ko prikalbėjo. Istoriją analizuoti lengviau nei esamą persekiojimą? Kodėl? Nes tada nereikia jausti atsakomybės? P.S. Paskaitykite, ką tie patys istorikai sovietmečiu rašė. Ir pagalvokit, kiek labai jais tikite. Čia šiaip.

  4. Beje dar pastebėjimas.
    Po kiekvienos tokios autorei spaudžiančios ašarą ir dar kažką istorijos, amžiais girdžiu šitam bloge vis kokias nors konspiracijas apie susidorojimą, apie tragediją, apie tai, kaip tuoj išveš į gulagą vargšą „nuomonės išreiškėją“.
    Leiskite dabar sužinoti, kaip pasibaigė istorijos su smagiaja tikybos mokytoja, arba ta vaikų auklėjimo specialiste? 🙂 Minėjote kad tuoj uždarys į kalėjimus, išmes iš darbo, tuojaus užmėtis akmenimis pats Tapinas, o vaikai ir giminės bus susodinti į kalėjimus. Ar taip atsitiko?

    1. Asmeniškai aš nematau kriminalo tame, jog AL atsisakė RV kaip autorės. Ir visgi neišvengiama Tapino iniciatyva šiuo klausimu man negali kelti simpatijų. To paties, kuris dalyvavo Vanagaitės pristatyme, nes (citata) „Mūsiškius“ vertinau kaip kontraversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses“ – ir dabar daro 180, nes staiga nebemano, kad akcentuoti tamsiasias istorijos puses yra reikalinga. Dabar jau nebereikalinga, išimkime „Mūsiškius“ iš prekybos, nes tai melas, melas, melas.

      Vanageitas mane domina tik tuo kampu, ar patriotinė sekta ketina pasinaudoti šia Vanagaitės pražanga tam, kad pabandytų uždaryti partizanų temą apskritai, kaip nediskutuotiną. Jei taip, tai yra gėdingas įvartis į savus demokratijos ir istorijos vartus.

      O dėl kito… iš atminties, greituoju būdu:

      -kratos Bartaševičiūtės namuose;
      -Paleckio teismas (ir, jei neklystu, 10 000 Lt bauda);
      -Subotino namų areštas daugiau nei metams;
      -KAM skambutis Zvonkui su kvietimu pasiaiškint;
      -viešas pjudymas, kad neitų į tavo šou/spektaklius/renginius, o leidyklos atsisakytų turinio (vėlgi, AL iš principo priekaištų neturiu, priekaištai konjaunimui, kuris daro spaudimą leidykloms).

      Nė vieno iš šių personažų pažiūros man nėra artimos (Subotino atveju tai yra niekam nekenksminga siauraprotystė, kuri mažų mažiausiai neturėtų būti baudžiama laisvės apribojimu).

      Ir jeigu jūs pasakysite, kad nieko tokio, juk Zvonkaus nepasodino, tiesiog KAM užsiima ugdomaja veikla, ir nematote šiuose „minkštose“ įbauginimo priemonėse žodžio laisvės suvaržymų, reiškia, nesusitarsim.

      1. Nematys jis. Šis asmuo, nedrįstantis net savo tikro vardo rašyti, kažkodėl labai įsitikinęs nuomonės laisve. Matyt, užtat ir slepia savo vardą – taip jis supranta laisvę.

        1. Na, aš irgi savo vardu nekomentuoju, tačiau stengiuosi būti nuoširdus ir sąžiningas.

          O dėl kolegos… matyt, kiekvienam demokratijos – pagal poreikius. Panašu, kad kai kam jos reikia vos trupučio. Šuo ir kariamas pripranta.

    2. Kiek žinau, ją iš darbo atleido, bet aš ne Tapinas – man niekas neatsiskaitinėja. Pabandykit paklausti pats – gal Jums atsiskaitys.

  5. Laimei turiu dar gyvus to meto liudytojus savo tėvus. Nors tuo laiku jie dar buvo vaikai bet puikia prisimena kaip ten viskas vyko. Dabar aišku jau labai seni ir daug ką užmiršo. Viską papasakojo dar jaunystėje. O aš savo ruožtu tai pasakoju savo vaikams, nes istoriją rašo nugalėtojai ir ją iškraipo savo naudai. Paprastų civilių taikių žmonių vardu niekas nieko nerašo. O būtent juos dusino visos ginkluotos pusės. Ir kaip nebūtų gaila ale partizanai iš tikro buvo banditai naikinę, plėšę, prievartavę civilius. Politika ten buvo mažiausiai įdomi. Tiesiog suvedinėjamos sąskaitos kas kam nepatiko. Pvz mano mamos sesers vyrą nušovė miškiniai už butelį samagono kurį pastatė brolis nes jų tėvas kažkaip ne taip padalino žemę. Tai brolis ir nusamdė kad nušautų brolį. Į mamos seserį miškiniai šaudė kaip į bėgantį taikinį bet tik peršovė suknelę. Brolis atėjęs į nušauto brolio namas ieškojo mažamečių vaikų iššaudymui. Laimei vyresnis spėjo pasislėpti su jaunesniais dviem broliais ir girdėjo kaip dėdė laksto ir ieško jų šaukdamas „kur tie šuniukai, visus iššaudysiu“. Su valdžia ir politika konkretūs žmonės neturėjo nieko bendro. Viskas dėl turto. Mano mama pati su visa šeima stovėjo prie sienos o miškiniai visą naktį gėrė ir šaudė virš galvų. Senelis per tą vieną naktį pražilo. Ryte kai miškiniai išėjo visi puolė kažkuo klijuoti kulkų žymes sienose, nes atėję stribai be problemų galėjo išvežti į Sibirą už miškinių rėmimą. Tam kad būtų išvežti į Sibirą trūko tik vieno parašo. Ir galutinis finalas visa mamos šeima turėjo būti sušaudyta miškinių nes vienas brolis nesutiko vesti vienos iš miškinių „ryšininkės“ tiksliau prostitutės. Kadangi niekur išvyti kaime nebuvo leidžiama pagal valdžios įsakymus tai šeima meldėsi ir laukė mirties. Bet naktį rusų kariuomenė šukavo miškus ir eidami žudyti mano mamos šeimos miškiniai tiesiog patys „užsišoko“. Apie maisto, drabužių atiminėjimo smulkmenas, prievartavimus išvedimo į mišką sušaudyti už nepatikusį žodį net nėra ką kalbėti. Tiesiog kasdienybė. O finale kas įdomiausiai tų miškinių vaikai tvarkingai sustojo į komunistų partiją ir tapo kolūkių pirmininkais ar partiniais sekretoriais. Tuo tarpu aš kaip palikuonis tų kuriuos dudino ale didvyriai miškinai nei stojau į partiją nei siekiau kažkokios karjeros. Esmė ne rėkauti koks esi patriotas ir to įrodymui žudai savos tautybės žmonės o būti tikru lietuviu viduje nesvarbu kas okupuotų tavo šalį. Mamos brolis žuvo kovodamas už Lietuvą LLA, o jo kolegos kursiokai iš Fredos laiku pabėgę tapo gan žinomais to meto agronomais. Ir jų sprendimas kur kas protingesnis nei beprasmiškai žūti nors ir garbingai mūšyje. 🙂 Dėka to lietuvių padaugėjo, o ne sumažėjo. 🙂

    1. Ačiū ir taip, Vytautai, būtent taip ir buvo. Tik būtų gerai, kad tai aprašytumėte kur nors, su vardais ir pavardėmis, bijoti nėra ko: iš mamos mergautinės pavardės neatseks ir tuo labiau, šiais laikais yra išėjusi net knyga kur aprašyti miškinių siautėjimo pavyzdžiai. Žinau vieną konkrečią istoriją, kaip miškiniai išžudė šeimą (išsigelbėjo tik maža dukra pasislėpusi) vien todėl kad tėvas tarpukariu priklausė šauliams, na ir pagal miškinių supratimą, aha, va būvai patriotu, tai privalai prijungti prie mūsų, o jis tenorėjo auginti savo šeimą… dėl to ir nužudė. Nesu sutikęs žmogaus kuris būtų tada gyvenęs ir žavėtųsi miškiniais, tai nereiškia kad automatiškai žavėjosi stribais. Ir šitie pasiautėdavo, bet žmonės galėjo skųstis, o kam skųstis jei siautėja miškiniai? Kam? Miškui? Vėjui? Žinau labai konkretų atvejį, kai stribas pavarde Tukišas nušovė nekaltą žmogų, artimieji pasiskundė ir stribas gavo 25 metus kalėjimo. Tai nereiškia kad taip būdavo visada, Stalino valdžia aišku šūdas, bet ir tai bent pro forma formalumų laikėsi. Visuomenei geriau prasta valdžia nei jokios valdžios. Ir tą liudija dabartis, pvz., koks Somalis. Tiesą rašant mane užknisa, kai vartojamas „partizano“ arba „laisvės kovotojo“ sąvokos, liaudyje jų niekas taip nevadino. Tai tik jų savivardis, bet ei kodėl jis mums turėtų būti įdomus? Gi Adolfas Hitleris save vadino ir „naujosios Europos kūrėju“. Ir kas? Tai pagrindas? Miškinis arba banditas (jei siautėja) ir tiek, štai taip įvardindavo eiliniai žmonės. Aišku netinka ir „buržuazinis nacionalistas“ – čia jau tarybinis propagandinis įvardijimas. Gyvenimiška patirtis liudija, kai jau imamos keisti sąvokos, kai daiktai neivardijamai taip kaip yra (buvo) už to nieko gero neslypi. Nes kam keisti?

      1. Pasakotoja yra Nėnytė Zosė – mano mama. Veiksmas vyko Babtų apylinkėse, Vosiškių, Aglinų, Naujatriobių ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Tikrai kovojęs už Lietuvą LLA 1941 ir žuvęs mamos brolis Nėnys Stasys. Taip kad jokių išsigalvojimų nėra. Žmonės viską patyrė savo kailiu. Tiesa senelis iš tėvo pusės buvo šaulys. Situacija buvo panaši arba eini į mišką arba išžudom šeimą. Nuėjo jis į tą mišką bet būti žvėrimi nesugebėjo. Kartą kai juos su draugu apsupo pakūrė laužą, sumetė šovinius ir sukėlę tokį sąmyšį praslydo pro supančius. Ilgam laikui pasislėpė nuo vienų ir kitų tiesiog įsirengdamas slėptuvę šulinyje netoli savo namų. O vėliau surado kas iš rusų padirbinėjo dokumentus (pajaunino) kad nereiktų eiti į armiją ir galiausiai kai viskas aprimo vėl grįžo į normalų gyvenimą. Šiaip rusai panašu visai sąmoningai leido tokį dokumentų padirbinėjimą kad žmonės ištraukti iš miško ir grąžinti į gyvenimą. Buvo tuose kraštuose įdomus beginklis rusų karininkas kuris tuo ir užsiiminėjo. Bet banditai būdami girti netyčia nušovė. Pasakojama kad taip tas žmogus išgelbėjo labai daug žmonių. mano senelį iš tėvo pusės tame skaičiuje.
        Kitas nesuvokiamas momentas. Kai buvo eilinis miško šukavimas banditus užspaudė prie Vejuonos upelio. O senelių namai praktiškai ant kranto. Sklido sužeistų aimanos. Mama su kitais kaimo vaikais nešė iš upelio vandenį mirštantiems ir jiems padėjo paskutines jų gyvenimo minutes. Rusų kareiviai nešaudė į vaikus, bet suaugusių neprileido.

    2. Vytautai, nereikia supaprastinti apie „statistams beliko…“, nes tai menkina tragediją ir panašu į bandymą perdėlioti atsakomybes. Nereikia komentuoti į šoną, nes tai, kaip ir Vanagaitės atveju, diskredituoja visa kita, ką bandote pasakyti. Tai viena.

      Antra. Jūsų giminės istorija yra viena iš tūkstnančių, kuri atskirai paėmus negali įrodyti absoliučia prasme nieko – nei kad visi partizanai buvo tokie, nei kad visi buvo kitokie. Svarbiausia dalis yra išsiaiškinti, kiek tokios ir panašios istorijos vykdavo masiškai ir kokias išvadas galime iš to pasidaryti. Kad tai išsiaiškintume, mums reikia ne tik įrodymų (kuriuos surasti be galo sunku), bet kad jie kartu su įvairiais liudininkų pasakojimais atsidurtų nešališkose kompetetingose ir autoritetingose rankose. Deja, tuo užsiimti nenori nei specialistai-autoritetai, nei vidutiniai istorikai.

      Ypač kontekste, kur kiekvienas dokumentas kontrargumentuojamas – „klastotė!“, kiekvienas liudijimas – „tai buvo provokacija“, o visi kiti – „tai naudinga Rusijai“.

      Todėl visas šis istorinis diskursas baigsis primestu sutarimu – „baikim, nereikia, pamirškim, kam kapstyti tą praeitį?“ Ir pamiršim. O toliau, kai jau ateis metas deginti ir Kubilinsko „Molio Motiejuką“, vienintelė mintis sukirbės Andriaus Tapino galvoje – „o gal nereikėjo?“… bendražygiai patapšnos per petį, spustels į laužą žibalo ir „o gal…“ nepastebimai išnyks istorijos laužo šviesoj.

      1. Dėl „nereikia supaprastinti“ tai bet koks trečių jėgų įsikišimas į tautos gyvenimą nieko gero neatneša. Rusai su JAV „tvarkingai“ Jaltoje pasidalino įtakos sferas ir tuo mūsų nepriklausomybė baigėsi. Tik mūsų naivumas kad JAV ryt poryt mus išvaduos pražudė daug mūsų. Kažkur užkliuvo kad JAV tokios propagandos ale nevarė bet kaip tuomet mano tėvas tai girdėjo savo ausimis. O radiją per kurią girdėjo ir pats mačiau gyvai pas senelį.
        „Jūsų giminės istorija yra viena iš tūkstnančių“. Ir iš tokių trupinėlių susideda visa istorija. Bendraujant tarp panašių beginklių žmonių atsiliepimai panašūs ir jokių ten didvyrių nerasta. Didvyriais tiesiog pasiskelbiama esant palankioms sąlygos. Vienu laiku vieni ale didvyriai, kitu laiku jau priešingos stovyklos veikėjai ale didvyriai. O visumoje virš 25000 nužudytų Lietuvoj. Ir tame skaičiuje pagrinde civiliai beginkliai žmonės. Čia ldiena.lt labai vaizdūs grafikai. Jei ką. Jie pilnai atitinka mano tėvų realius pasakojimus ir padėtį tuose mažuose taškuose kuriuose gyveno. Ar „didvyriška“ žudyti taikius gyventojus kad ir kitaip galvojančius? Pagal visas Jungtinių Tautų taisykles tai yra elementarus banditizmas.

        Bendrai anuometinė valdžia gan tiksliai fiksavo kas ir kaip vyko. Tik kad ir prie asmeniniu sąskaitų suvedinėjimo kaip ir mano tetos vyro atveju prikabindavo politinį aspektą kurio konkrečiu atveju nebuvo visiškai. Kaip ir daugeliu atveju ten politika buvo ne prie ko. Atmetus tai turim tikrą vaizdą kas dėjosi. Tik bijau kad vardan „didvyrių“ „saugumo“ visa informacija tiesiog bus fiziškai sunaikinta. Vanagaitės atvejas parodo kaip tai „blogai“. Pasinaudojo esama informacija ir išlindo problemos. O gyvų liudininkų praktiškai jau nelikę, arba jų stovis jau netinkamas būti liudininku.
        Ir taip jaunajai kartai bus kuriamas didvyrių įvaizdis. Nors pasižiūrėjus į analogiškus vykstančius įvykius pasaulyje jokio didvyriškumo tame nėra. Tiesiog elementariai žudomi civiliai kad priversti juos tarnauti sau. Jei laimi tampi didvyriu, jei pralaimi tampi teroristu. 🙂

        1. Jei nepastebėjote, Vytautai, tai priminsiu, kad aš jums ir neketinu iš esmės prieštarauti. Mano pagrindinė mintis yra ta, kad niekas tų liudijimų nenori ir neketina archyvuoti ir pasiūlyti nešališkų išvadų.
          Paradoksalu, kad geruoju kovotojus „prisimena“ daugiausiai tie, kurių yra amžius yra apie 30. O liaudies, kuri tai atmena iš pirmų rankų, liaupsių kažkodėl negirdėti.
          Skaičių 25 000 aš esu matęs, bet vėlgi – vienu atsitiktiniu šaltiniu pasitikėti sunku, užsienio istorikai domisi tik holokaustu, o vietiniai šios temos vengia. Jei vien nužudytų civilių skaičius pasipriešinimo metais viršija dvi dešimtis tūkstančių, tai yra didžiulė tragedija, pajėgi padėti kryžių ant vienpusės partizanų heroizacijos. Aš norėčiau pamatyti didelį atvirą tyrimą. Tačiau daugelis viešųjų pseudo-istorikų ir aktyvistų kiek išgalėdami kvescionuoja tokį aukų skaičių. Taip ir blaškomės istorijos migloje.

          1. Šiaip man tai netrukus 60, o mano tėvui 84, mamai 80. Ir jie tam laikui dar buvo tik vaikai. Apie kažkokius liudytojus jau raliai nėra jokios kalbos. Tik archyvinė medžiaga atmetus politinę pakraipą. Kaip pasakoja mama bent aplink juos banditizmas prasidėjo ne iš karto. Pradžiai jauni vyrai pabėgo į mišką nuo ėmimo į armiją. Ir pradžiai tik pynė kašes ir drožė šaukštus. Bet su laiku atsirado vedlių kurie tuos žmonės nukreipė „reikiama linkme“. Ir tuomet jau prasidėjo tikras košmaras. Kas liečia dalyvavusius visokiose baudžiamosiose operacijose su SS ne tik Lietuvoje tai įdomiai jų nelabai valdžia kabino. Jie įstojo į KP ir tapo „švarūs“. Vienas toks pastoviai lankydavosi pas senelį iš tėvo pusės ir su malonumu pasakojo kaip žudė Baltarusijoje. Tėvas negalėdavo klausyti ir išbėgdavo net iš kambario.

            Bet problema ta kad susiklosčius panašioms aplinkybėms pilnu tempu skersim vieni kitus kaip ir tuomet. Nieko nepasimokėme. Iš komentarų internete puikia matyti tie „didvyriai“ kurie žudys kitaip galvojančius. Jiems tik ginklas į rankas ir bus tvarka. 🙂

  6. O šiaip dabar pasaulyje vyksta masė konfliktų ir ale partizaninių karų. Galit nuvažiuoti pasižiūrėti gyvai. Aišku labai pasiseks jai liksit gyvi. Tai Lietuvos pokario skerdystės buvo lygiai tokios pačios be jokių pagrąžinimų. Savi žudė savus. Į Sibirą taip pat pridavinėjo savi. Rusams liko tik būti statistais ir priduotus nugabenti kur reikia. 🙂 O kad atsidūrėme tokioje situacijoje tai Jaltoje pasaulio didieji taip pasidalino pasaulį koks jis bus po karo ir tiek. Visokie pripažinimai, nepripažinimai tik akių dūmimas avims.

  7. Mūsų apylinkėse buvo karšta tais laikais. Lukšos žūties vieta už poros kilometrų, dar keletas vietų pamiškėse yra ne tokių žinomų. Ir vis dar yra gyvų liudininkų, kurie nelaiko miškinių didvyriais, greičiau atvirkščiai. Mažaraščių šeima, sudeginta su visom trobom už tai, kad padėjo kryžiuką ant valdiško popieriaus, vaiko akyse nušauta 34 metų mama. Duodavo paaugliui automatą ir liepdavo eit į kaimą parvest kokį gyvulį. Ir pabandyk tokiam „kovotojui“ neduot. Apie merginas, kurios nesutikdavo tapti „ryšininkėmis“, taip pat ne viena istorija girdėta. Viskas baigėsi tuo, kad juos giminės pradėjo įdavinėt valdžiai, nes 10 metų po karo po miškus lakstantys išlaikytiniai, belaukiantys kurį pirmadienį ateis amerikonas, atsibodo visiems iki gyvo kaulo. Tik šitie liudijimai lėtai gęsta, tuo pačiu pučiasi didvyriškumo mitas. Kažin yra statistika, kiek jie nužudė civilių lietuvių ir kiek tų, kurie galėjo šaut atgal.

      1. Neaišku. Civilių aukų skaičius pasakojimuose svyruoja nuo 10 iki 25 tūkst. Nemenkas skirtumas, tačiau panašu, kad nėra jokio bent kiek oficialesnio šaltinio, kuris visa tai patvirtintų ar paaiškintų.

        Kuo daugiau domiuosi šia tema, tuo didesnis noras nusukti svetimos gėdos kupiną žvilgsnį nuo didvyrių.

        (Kalbant apie Ramanauską, netgi 15min nieko neslėpdami sutinka, jog prisipažinimas vadovaujamiems kovotojams nužudžius 500 „šnipų ir komunistų“ yra autentiškas ir nepriverstinis. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/a-ramanausko-vanago-kgb-byla-is-arti-kaip-sovietine-propaganda-padeda-pazinti-istorija-56-875154
        Galiu tik įtarti, jog šnipo etiketę tuo metu prklijuoti nebuvo sunkiau nei šiomis dienomis facebook’e, o esant komunistu, kaip formalus nomenklatūrininkas, galėjo būti apkaltintas ir mokytojas. Nenoriu pritemptinėti savokų ir tuščiai polemizuoti, juolab, žinodamas kaip šis žmogus buvo tragiškai nukankintas, tačiau netgi 500 – yra tas skaičius, kuris priverčia susimąstyti.)

        Kažkuriuo metu buvo duotas užklausimas pastumti Overtono galimybių langą partizanų epo naudai. Šiuo metu vyksta baigiamieji etapai. Anksčiau (2011 m. interviu) apie tai galėjo rašyti Delfi – apie civilių aukas ir Vanago būrio nusikaltimus (tariamus ar ne – nesvarbu) – ir žurnalistas, turėjęs pareigą kursyvu suabejoti genocido sąvoka, tuo metu dar nepajuto būtinybės sukvescionuoti kaltinimų partizanams… Šiuo metu tai neįsivauzduojama ir tapo net nebe „prasto tono ženklu“, o tiesiog tabu.

        Nes, įsvaizduokite, – vykstant Jakilaičio LRT debatams istorikas pateikia šį pražudytų civilių skaičių. O tuomet Tapinas atsako „na, taip, 25 000, bet… ne viskas taip vienareikšmiška“. Šiuo metu tai nebeįmanoma, tokius istorikus jau ne tai, kad užmėtys „kremliaus idioto“ kepurėmis, bet tiesiog pamirš ir niekur nekvies. Nes tikslas yra nuo 25 000 atsukti rodyklę ligi nulio.

        Tikriausiai tai reiškia, kad jau susitaikiau su mintimi, jog savo vaikus istorijos mokysiu aš pats.

    1. Geri pastebėjimai. Statistika svyruoja tarp (lietuvių civilių aukų) 10 000-15 000 ir 20 000 – 25 000. Statistika, žinoma neoficiali, tačiau stebina oficialių institutų vengimas apskritai kalbėti apie jokius skaičius.

      Vienintelis kontekstas, kai tenka „atskleisti kortas“, yra žydų genocidas, t.y. kuomet yra pasaulinis dėmesys holokausto tragedijai. Kiek nuo partizanų nukentėjo kiti civiliai, deja, nesulaukia susidomėjimo svetur, todėl temą galima ignoruoti.

  8. Beje, Darių Udrį, skandalo metu juk vis dėlto atleido. Tiesa, oficiali priežastis – „neefektyvūs rezultatai“ („Go Vilnius“), taip jau sutapo, ką padarysi.

    Ir čia verta prisiminti, kad viskas prasidėjo nuo to, kad mergina A.Z. savo facebook’e pasidalino nuotrauka, kurioje buvo partizanų atsišaukimas:

    „Kolchozas – badas ir vergija. Kam brangi gyvybė, meskite išdavikišką tautai kolchozų organizavimo darbą! Mirtis išdavikams!“

    Pačios autorės įrašas atrodė taip: 🙂 t.y. šypsenėle.

    Udrys nėra kvailas ir šiaip sau į karštą vandenį savo noru neliptų, tačiau tikriausiai kiekvienas turi savo ribas, ir kai įbauginimai susidoroti palydimi šypsenėle, tarsi tai būtų linksmi komiksai, neišlaiko net kantriausių kantrybė.

    Kolchozai organizuodavosi ne iš abstrakčių traktorių ir javų, o paprastų žmonių ir jų ūkio, tad galima įtarti, kad tokie atsišaukimai būdavo skirti ne tiek kolūkių vadams, kurių pavardės ir taip buvo žinomos, kiek visiems likusiems, kurie vienaip ar kitaip paklusdavo naujosios sovietų valdžios valiai. Dar viena šypsenėlė.

    Ir jei jums atvirai nepatinka toks „humoras“, labai paprastai galite tapti „neefektyvus“ ir netekti darbo. Beje, komentatorius Sandmanas vis dar skaito (kur jums visiems vaidenasi tie atleidimai iš darbooo?!?)?

    Pasikartosiu, kad faktų, įkalčių ir dokumentų konkretumas čia šlubuoja, nes niekas tuo nenori užsiimti (galiausiai, niekas nenori užsitraukti besišypsančiųjų nemalonės) – niekas, išskyrus laisvais save laikančius „pamišėlius“, kurie linkę naudingus savo tyrimus kompromituoti kvailu liežuviu – tačiau kartais sudėti du ir du išties nėra sudėtinga…

    Apie ką aš? Didžiulė problema su partizanais yra ta, kad jie neatsirado staiga ir iš niekur 1944 metais. Iš esmės nemaža dalimi tai yra tos pačios jėgos struktūros, kurios veikė ir iki sovietų re-okupacijos (LAF, LLA, LSP ir kt. valdemarininkai). Ką jos veikė niekam ne paslaptis. Didžioji didvyrintojų saviapgaulė yra ta, kad Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ar Estijoje, niekada nebuvo suformuotas vietinis SS padalinys. Pasiekimas išties pagirtinas, tačiau lietuvių, besidarbavusių šucmanšaftui gretos kone prilygo estų SS divizijai, kai tik ši susikūrė (~15 000). Tai nesutrukdė bent pusei iš jų tiesiogiai sudalyvauti savo žydų kilmės tautiečių genocide (priminkime sau tą kraupų skaičių: 200 000). Masiškas sukarintų tautininkų atsisakymas darbuotis išvien su nacistais buvo išskaičiuotas ir, pripažinkime, jame nebuvo nieko rezistencinio. Tiesiog nepavyko derybos dėl didžiosios autonomijos, tad teptis žydų krauju „be reikalo“ didžioji dalis nepanoro. Aš neturiu intereso kapstytis, kiek 1941 kolaborantų pajėgos koreliavo su 1944 rezistentų, tačiau kai ryškėja aiškus vektorius pastaruosius bet kokia kaina išbalinti ir įšventinti, vien dėl šio aukščiau paminėto faktoriaus jaučiu teisę atsisakyti: ne, ačiū.

    Kur buvo tos dešimtys tūkstančių ginkluotų brolių-didvyrių, kai Trečiasis reichas Lietuvoje įvedinėjo tvarką ir „galutinai sprendė žydų klausimą“?…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *