Žmonės mėgsta kaltinti viršų, pamiršdami apačios atsakomybę. Ten, kur yra mušantis vyras, paprastai yra ir žmona, kuri leidžiasi mušama. O dažnai jai tas net šiek tiek patinka. Lygiai taip pat ten, kur iškyla tironas, visados yra tauta, kuri norėjo tirono. Kad ir koks nepatogus būtų šis faktas, Hitleris atėjo į valdžią rinkimų būdu ir vokiečiai jo politiką palaikė.
Lietuvoje, o turbūt ir pasaulyje rasime daug žmonių, kurie nori karantino, izoliacijos, privalomo gydymo ir pan. Valdžia, taikydama tas priemones, atliepia jų poreikius. Netikite? Pažiūrėkime. Peticiją dėl karantino nutraukimo Lietuvoje kol kas pasirašė tik… kiek daugiau nei tūkstantis žmonių. Beveik nieko.
O dažnas, net ir nepatenkintas situacija, vis tiek priduria „bet bijau dėl savo tėvų” arba „na, kol kas dar anksti spręsti”. Žmogau, jei tu sėdi be pajamų, tavo vaikai nebelanko mokyklos, tu net į laiptinę be antsnukio išeiti negali, bet vis tiek bijai dėl savo aštuoniasdešimties metų motinos, tai kas gi kaltas – valdžia ar tu pats? Ar tave skriaudžia, ar pildo tavo įnorius?
Ir netgi ta baimė dėl senų tėvų daugeliu atveju yra ne kas daugiau kaip dūmų uždanga. Vėlgi nepatogus faktas – retas palaiko su tėvais tokius artimus santykius, kad nuoširdžiai rūpintųsi dėl jų sveikatos, o ir šiaip suaugusiam žmogui palaidoti tėvus nėra tragedija, iš esmės tai – neišvengiamybė.
Tad kodėl žmonės nori šių priemonių? Baimė yra svarbus, bet nebūtinai lemiantis motyvas. Nors spauda įtikino, kad pavojus sveikatai itin didelis, kas tikėtinai paskatino isterišką visuomenės reakciją ir perdėtą atsargumą, tačiau dauguma pasisakiusiųjų už karantiną neoficialių pokalbių metu minėjo ir kitus motyvus kaip pvz. norą pailsėti (kas iš dalies suprantama, jei daug laiko prieš tai žmogus intensyviai dirbo), norą pabūti vienam (vėlgi – labai aktualu dirbantiems dideliuose kolektyvuose, nuolat bendraujantiems), viltį, kad tai sugriaus kapitalizmą (pasirodo, ne tiek jau daug juo patenkinti) ar tiesiog… „o kas čia blogo pabūti namuose”. Šį variantą dažniausiai rinkdavosi ne itin pritapę asmenys, kuriems buvimas viešumoje ir anksčiau kėlė diskomfortą, tiesiog jie negalėjo to išvengti.
Taigi, masinį pritarimą karantinui lėmė daug smulkių, dažnai savanaudiškų motyvų ir… nuovokos apie kilsiančias pasekmes trūkumas. Tironijos pagrindas – žmonės, trokštantys tironijos, o vienintelis vaistas nuo to – racionalus protas ir švari sąžinė.
Kitaip nei kiti sąmokslo teoretikai, dažnai net ir skatinę prielankumą karantinui (pvz. Q teorija), niekados neneigiau nei viruso egzistavimo, nei tam tikros jo keliamos rizikos. Klausimas visados buvo ir liko tas pats – ar priemonės, kurias renkamės, nėra žalingesnės už patį virusą, kokias pasekmes turėsime artimoje ir tolimoje perspektyvoje.
Manau, kad būtent atkaklus visuomenės nenoras apie tai galvoti (o ne blogi politikai arba ne vien tik blogi politikai) duoda tuos vaisius, kuriuos jau greitai turėsime skinti.
Mes visi kalti.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
Su Hitleriu buvo šiek tiek kitaip. Taip, dažnai net tarp istorikų taip teigiama girdi A. Hitler buvo demokratiškai išrinktas, bet tai nėra tikslu. Jis, t.y. jo partija buvo išrinkta koalicijos sudėtyje ir tik atėjęs į valdžią koalicijos partnerius išvaikė. Tai tikrai nėra demokratija ir nėra žmonių valios pasireiškimas.
Tačiau su pagrindine jūsų mintimi sutinku – nemaža dalis žmonių išties trokšta karantino, ribojimų, na ir reikalauja iš valdžios: „kažką darykite!”, „gelbėkite senjorus” – koks siaubingas žodis, mes ką, Ispanija?
Jo, tie „senjorai”. Komedija. Ir visa kita – taip pat.