Kartais nutinka…

Kartais nutinka, kad po ilgų metų iš pažiūros pakenčiamo gyvenimo staiga supranti, kad tu iš tikrųjų negali pakęsti savo gyvenimo. Dar baisiau, kad tavo gyvenimas – tik krūva atsitiktinumų, vienaip ar kitaip nusviedusių į kažkokį krantą, kuriame neplanavai atsidurti ir apie kurį gal net išvis nežinojai, kol pašėlusi banga netėkštelėjo veidu į smėlį.

Niekados nepriėmiau nei vieno esminio sprendimo – iš baimės arba tiesiog nesuvokdama galimybės.  Greičiausiai kaip tik dėl to gyvenu ne taip kaip noriu, bet taip kaip už mane nusprendė – kartais kiti žmonės, kartais aplinkybės, bet iš esmės – atsitiktinumas.

Baisiausia netgi ne tai, kad yra kažkoks labai didelis materialinis nepriteklius (tuo skųstis negaliu), o tai, kad yra didžiulis dvasinis nepriteklius. Nesupranti, kas esi, ko nori, kokie tavo tikslai, kokios galimybės. Juk niekados neišbandei savęs nei viename tikrame mūšyje, niekados neturėjai nei vienos tikros vertybės.

Išoriškai gražus elgesys gali puikiai maskuoti tuščią sielą – paradoksalu, bet ne tik nuo kitų, nuo savęs – irgi.

Ir kai tai supranti, netgi skurde užaugęs piemuo atrodo turtingesnis – tuo, kad rado savo kelią, užaugino vaikus, pastatė namą.  Tuo, kad, net ir taip nedėkingai pradėjus, pavyko kažkaip save įprasminti, užuot tuščiai malusis per gyvenimą.

Kiek save pamenu, visados niekinau tam tikrą žmonių kategoriją – pertekusius, realių problemų neturinčius suskius, dėl mados ryjančius antidepresantus ir išgyvenančius dėl vaikiškų kompleksų ir kitų vandens stiklinės dramų.

Siaubinga suvokti, kad kažkuria prasme pati esu kaip tik tokia.

5 atsakymai į “Kartais nutinka…”

  1. „Kiek save pamenu, visados niekinau tam tikrą žmonių kategoriją – pertekusius, realių problemų neturinčius suskius, dėl mados ryjančius antidepresantus ir išgyvenančius dėl vaikiškų kompleksų ir kitų vandens stiklinės dramų.“…Na taip,pazystamas jausmas,netgi labai….

  2. Nemanau kad žmogus pats labai daug sprendžia savo gyvenime. Žinoma, daugybėje atsitiktinių galimybių gali spręsti kur pasukus (kairėn ar dešinėn) ir tai gali būti labai įtakingas posūkis, bet visa kita eis nuo tavęs nepriklausomu maršrutu. O piemuo net nesuka galvos apie jokius posūkius, plaukia pasroviui, dėl to ir laimingas! O tų „sėkmingų“ šiknių labai nedaug, palyginus, tik LT jie labai išaukštinti, reklamuojami kaip siekiamybė, todėl kaip kam sukelia nepilnavertiškumo pojūčius. Gal reikėtų pamėginti tiesiog gyventi?

    1. Tai aš ilgą laiką tiesiog gyvenau 🙂 Ir tada supratau, kad… O koks mano gyvenimo tikslas? Kuo aš naudinga? Ką gero nuveikiu? P.S. Dėl piemens nesate teisus 🙂 Iš piemens užauga žmogus. Ir kartais tas žmogus visai nemažai nuveikia.

      1. O koks mano gyvenimo tikslas? – Jokio.
        Kuo aš naudinga? – niekuo.
        Ką gero nuveikiu? – visiškai nieko.
        O dabar kai jau turim sutarę kiekvieno čia esančio „dugną“, einam padaryti po vieną mažą, (mūsų supratimu) gerą poelgį. Rytoj kitą ir taip nepastebimai, žingsnis po žingsnio, galėsim atsisukti atgal ir atsakyti į klausimus dar kartą.

      2. O koks mano gyvenimo tikslas? – Jokio.
        Kuo aš naudinga? – niekuo.
        Ką gero nuveikiu? – visiškai nieko.
        O dabar kai jau turim sutarę kiekvieno čia esančio „dugną“, einam padaryti po vieną mažą, (mūsų supratimu) gerą poelgį. Rytoj kitą ir taip nepastebimai, žingsnis po žingsnio, galėsim atsisukti atgal ir atsakyti į klausimus dar kartą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *