Kartais taip sunku suprasti prasmę. Kam anksti keltis, jei vis tiek teks gultis? Kam gimdyti vaikus, jei jie mirs? Kam dirbti, jei jau rytoj tai bus pamiršta?
Kartais atrodo, kad visa ko grožis ir esmė – laikinumas. Pirmas bučinys, vaiko klyksmas, sulenkta nugara, šeriant arklius, girgždanti šulinio svirtis ir ašaros – nevilties ar laimės. Laikinumas. Visa tai baigsis kaip prasidėję. Staigiai tarsi kregždės šūvis į dangų.
O kartais – ir tomis dienomis daug baisiau – aš galvoju, kad prasmės išvis nėra ir žmogus savo gyvenime lemia tiek pat kiek šachmatų figūrėlė žaidime. Kažkas diktuoja taisykles, kažkas jų žiauriai laikosi, o mes tik įrankis – be prasmės ir be pasirinkimo.
Tokiomis dienomis mano akys būna pilnos ašarų ir aš labai laukiu, kada tos dienos baigsis.
Nes tikėjimas prasme – net jei tai beprasmiška – suteikia vilties ir pasitikėjimo. Apgaubia širdį ramybe ir leidžia daryti tai, ką darai, be didesnės graužaties ir be abejonės visa kuo.
Tokiomis dienomis aš gimdau žodžius kaip kitos moterys gimdo vaikus ir jie mane nuramina. Kaip kitas moteris nuramina kūdikio kvapas, ko gero.
Kiekvienas randa savo įrankį priimti kasdienybę be aštraus suvokimo, kokia ji neprasminga.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
Perkėlus tikslą iš rezultato į procesą, iš laukiamo rytojaus į čia ir dabar, išryškėja prasmė. Nori būti laiminga? Laimė tėra įprotis. Įprotis būti laimingu kiekvieną akimirką. O įpročiai išsiugdomi.
Linkiu kasdieną rasti tiesą, džiaugsmą ir meilę.