Mušk silpnesnį kol užmuši!

„Gulintys nespardomi,” – sakydavo mūsų senoliai. Bet et, istorija mums svarbi tik tiek, kiek galima apkaltinti rusą. O kultūra… Dėjom mes ant tos kultūros – evropietiški standartai nepalieka vietos lietuviškai kultūrai.

Manau, mažai, kas žino, bet kiekvieno žmogaus ir, aišku, visos visuomenės psichinė sveikata priklauso ne tik nuo įgimtų savybių, traumų ir pan., bet ir nuo… bendros valstybės finansinės, socialinės situacijos.

Tarkim, Afrikoje yra berods didžiausias sergančiųjų įvairiomis psichikos ligomis  žmonių procentas, lyginant su kitais žemynais. Natūralu – nuolatiniai nestabilumai, maisto, vandens trūkumas, baimė dėl savo gyvybės bei sveikatos neigiamai veikia žmogaus mąstymą.

Deja, ir Lietuvoje pastebiu vis blogėjantį psichologinį mikroklimatą. Šiuo metu gatvėje jau gali gauti į snukį už tai, kad netyčia užmynei ant kojos. Arba padarei netinkamą manevrą gatvėje. Ta prasme, gauti į snukį nėra problema.

Va, vos vakar vienas vairuotojas pasakojo apie savo baudžiamąją bylą dėl to, kad… apsistumdė su kitu vairuotoju.

Bet labiausiai visuomenės psichikos sveikatos blogėjimas išryškėja ne kur kitur, o internete, kur dažnai nevaldomai liejasi pyktis, agresija, sąmokslo teorijos.

Internetas išties yra vieta, kur žmogus gali daugeliu atveju be pasekmių išlieti savo įtūžį. Ir būtinai ant silpnesnių, nes nuo stipresnių arba lygių oponentų gautų atgal.

Dažniausiai taikiniu tampa tie, kurie jau guli – nebaisu duoti, atsako atgal nebus, o ir susilauksi daug palaikymo. Tokia savotiška „pykčio terapija” eiliniam lietuvaičiui, kuris iš esmės visados kaupia pyktį savyje. Nes taip reikia. Jei pyksi ant valdžios – būsi vatnikas, jei ant darbdavio – debilas, tinginys, nieko nesugebantis lūzeris.

Taigi, lieka pykti ant savęs: pakėlė mokesčius – pats kaltas, neišmokėjo algos – pats kaltas, neturi už ką nupirkti vaikui batų – pats kaltas ir t.t. ir pan.

Bet retais atvejais kaltas būnas kas nors kitas, koks nors „žaibolaidis„, tarsi tyčia nuleistas įsiutusiai miniai išlieti kunkuliuojantį įsiūtį.

Kažkada tokiu žaibolaidžiu buvo tapusi bene garsiausia Lietuvos mama, apie kurią visi žinojo, kad ji yra „k…a” ir kad pardavinėjo savo vaiką, vėliau jais tapdavo įvairios mokytojos, netyčia pasakiusios ką nors ne pagal programą, paskutiniu metu tapo įprasta pykti ant #MeToo aukų (nepainioti su „nukentėjusiomis”), o štai visai neseniai atsirado naujas, sveiko proto žmogų tiesiog šokiruojantis pykčio objektas.

„Kodėl neparašai apie Rokutį? Ir ką tu apie tai manai?” – prieš kelias dienas paklausė viena draugė.

„Rokutį? Kokį Rokutį?”

„Vaiką, kur dingo. Jau prieš kokią savaitę. Nežinai? Siaubas, kas darosi… Įkurta tokia grupė „Rokučio paieška”, o ten visokios pamišusios bobos baigia nulinčiuoti jo tėvus… Tu pamatytum, ką jos ten rašinėja – kad jis neva paslėptas kluone po šiaudais, kad perkasamas ir paslepiamas kitur, kad parduotas į vergiją ir pan.” – pasakoja tiesiog paklaikusi. – „Jei kas nors bando jas paprotinti, kad nustotų taip elgtis, išvadina debilais ir toliau varo savo. Aš vis stebėjausi, kodėl tu nieko apie tai neparašai”.

Patenku į tą slaptąją grupę ir man akys ant kaktos iššoka. Grupėje vaiko paieška niekam nė neįdomi. Jos narės (daugiausia moterys) keikia tėvus, kitus gimines, įtarinėja kaimynus, padedant slėpti nusikaltimą ir pan. Daugelis postų baigiasi giliamintišku „Faktas„, o nesutinkantys ir primenantys, kad tėvams nė įtarimai nepareikšti, išvadinami „debilais”, „beširdžiais”, „durniais”. Taip pat, aišku, įtariama, kad jie bendradarbiauja su tėvais, padeda slapstyti vaiko kūną, siūloma juos blokuoti, kad „neperduotų informacijos”.

Ir jei tai būtų kokia maža grupė, kurioje yra vos keli žmonės, tai manęs nė nestebintų, bet… Grupėje apie 9000 narių! O sveiko proto balso beveik negirdėti.

„Bet kodėl jos taip puolė ant tų tėvų? Kas tai paskatino?” – baisisi draugė.

Ir man knibžda tas pats klausimas – kas įsiūbuoja tas masinės neapykantos akcijas? Kieno fantazija tokia žiauri nukreipti visuomenės pyktį į vieną ar kitą, dažniausiai niekuo nekaltą ar kaip šiuo atveju – net nukentėjusį – žmogų?

Nežinau, bet tikrai matau, kad pykčio objektais dažniausiai pasirenkami arba kažkam užkliuvę (kartais net gana įtakingi) asmenys, arba… varguoliai. Tokie, kurie neturi nei proto, nei lėšų kaip nors gintis nuo jiems mestų kaltinimų.

Tokie man atrodo ir to dingusio vaiko tėvai – paprasti kaimo žmonės, apie kuriuos niekas neatsiliepia blogai – nei kaimynai, nei seniūnija, nei socialiniai darbuotojai.

Bet gi „detektyvai iš rūsio” sugebėjo ir vaiko pėdas rasti, ir kažkokį video internete iškasti, ir žmones, patekusius į protu nesuvokiamą nelaimę, iki ausų apšikti.

Aš nežinau, kas nutiko, neatmetu jokių galimybių, bet man padorumas ir sveikas protas neleidžia apkaltinti vaiko tėvų tiesiog šiaip – be jokių įrodymų. Remiantis vien išvedžiojimais, spėjimais, sąmokslo teorijomis.

Nesibaigiantis silpnųjų spardymas vis labiau primena konclagerius, kur kaliniai iš nevilties lupdavo kitus kalinius – nes tiems, kurie lupo juos, pasipriešinti negalėdavo.

Taip ir lietuviai – vis dažniau be atodairos spardo silpnesnius už save, ignoruodami priežastis, dėl ko jiems kyla ta neapykantos banga. Ir kas už tai atsakingas.