Pakeisti gyvenimą… Misija įmanoma?

Jei sumuočiau paskutinių 6 – 7 metų rezultatus, bijau, kad rezultatas būtų… minusas. Tačiau paradoksaliausia, kad, jei kas paklaustų, kiek kartų ir kaip rimtai bandžiau tą pakeisti, atsakymas būtų… ne kažin kiek ir ne itin rimtai.

Nes suprasti, kad kažkas blogai, yra viena. Imtis kažkokių realių veiksmų, kad tai keistųsi… tai jau visai kito lygio žaidimas.

Tam reikia resursų, žinių, strategijos ir… drąsos. Dalykų, kurių labai sunku rasti, kai esi duobėje. Šia prasme dauguma patarimų iš serijos „tiesiog nusiteik ir daryk“ yra neveiksmingi. Ką, už ką ir kaip daryti? Kokius rezultatus duos tas „darymas“?

Būtent resursų, žinių, strategijos ir drąsos trūkumas laiko žmones problemų įkaitais labai ilgą laiką, o kartais net… visą gyvenimą. Tai yra ta priežastis, kodėl taip sunku pakilti.

Ne kažkokia abstrakti „baimė“, ne kažkoks teorinis „neryžtingumas“, o konkretūs gyvenimiški iššūkiai, kuriuos kelia situacijos keitimas ar bent bandymas ją keisti. Na, tarkim, netenkina darbas (verslas, bet kokia profesinė ar komercinė veikla). Teoriškai galima suploti rankomis ir sakyti „tu gali tai pakeisti!“, tačiau praktiškai dažnas galvos, kaip reikės pragyventi laikotarpį, kol ras kitą darbą, kiek tai truks, ar kitas darbas bus geresnis (o gal net priešingai). Žmogų stabdys elementarus racionalus išskaičiavimas (dabar bent jau turiu, iš ko pragyventi) ir nebūtinai racionali blogesnės galimybės baimė (kitas darbas gali netenkinti dar labiau). Galų gale gali stabdyti ir kompetencijos trūkumas (kuo aš geresnis už kitus kandidatus?), kitos individualios savybės bei aplinkybės.

Lygiai tą pačią formulę galima taikyti partneriui. Esamas netenkina, tačiau kada aš rasiu kitą? Ar jis bus geresnis? Ar mokėsiu gyventi vienas? Ar galiu sau tai leisti finansiškai ir emociškai? Ką reikės daryti, kai ištiks tos problemos, kurias iki šiol spręsdavo mano gyvenimo draugas? Kiek labai patrauklus aš esu ir kaip labai tikėtina, kad pritrauksiu tokį žmogų, apie kokį svajoju? Atsakymai nebūtinai yra aiškūs ar juolab tik teigiami.

Tiesą sakant, tą pačią formulę galima taikyti beveik visoms gyvenimiškoms problemoms. Sprendimo priėmimą ir realius pokyčius stabdo trūkumas – resursų, žinių, strategijos ir, aišku, drąsos. Nors drąsos trūkumas šiuo atveju nėra kažkoks neracionalus ar ydingas, netgi priešingai – suvokiant blogesnės situacijos tikimybę savisaugos instinktas pasitelkia baimę, kad nuo to apsaugoti.

Tokiu būdu ne tik aš, bet, manau, daug žmonių eilę metų toleruoja juos netenkinančią situaciją, tiesiog bijodami, kad pokyčiai viską pablogins (ir, žinoma, tai yra įmanoma).

Tad ką daryti, kai ir esama situacija netenkina, ir pokyčiai gąsdina? Greičiausiai pirmas žingsnis – žinios (pvz. kokį dar darbą galėčiau dirbti, kas didintų mano konkurencingumą, kaip sekasi naujo partnerio paieškos mano draugams, kaip aš atrodau, kokie mano bendravimo įgūdžiai, patirtis su kita lytimi), tada strategija – kaip galiu pasiruošti pokyčiams, resursai (pvz. santaupos, nauji įgūdžiai, tvarkingesnė išvaizda), o tuomet visa tai turėtų vainikuoti drąsa.

Nes baimė iš esmės signalizuoja, ką? Nežinojimą, kaip pakeisti netenkinančią situaciją ir riziką, kad bus blogiau.

Nebūtina tos baimės ignoruoti ar neigti kaip neracionalios. Išties visai protinga ją suvokti ir tada apgalvotai imtis veiksmų. Be to, nereikėtų labai nuliūsti ar nuleisti rankų suvokus, kad tam reikės gana ilgo laiko. Visai logiška, kad iškuopti per ilgą laiką sukauptą jovalą užtruks.

„Nes ir laikui reikia laiko“.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

5 atsakymai į “Pakeisti gyvenimą… Misija įmanoma?”

  1. Kaip zmogus su nemenka gyvenimiska patirtimi(man gerokai virs 50),galiu eilini karta pagirti autore uz tikrai gana brandzius ir protingus pamastymus.As taip pat netrumpa laika jauciausi tokioje busenoje.(daugiau liete darbine padeti).Situacija pas mane nepasikeite,bet kazkaip teko susigyventi.Tik skirtumas tas,kad mano amziuje iseitis beveik beviltiska tuo klausimu,o jaunam zmogui yra tikrai daugybe galimybiu vienaip ar kitaip savo padeti keisti iki norimo rezultato,ar tai liestu profesine veikla,ar tinkamo partnerio paieskose.Be abejo,nereiketu atmesti ir galimybes atsitiktiniu,tiesiog nepronozuojamu ivykiu,kurie kartais apvercia viska aukstyn kojomis.Siaip ar taip,neabejoju,kad Lidzita tikrai sugebesi pasirinkti pacius tinkamiausius sau sprendimus,kurie atnes taip laukiamus rezultatus.Ko ir linkiu.Sekmes !

  2. Na viskas ne taip, tamsta Lidžita. Net nepatiko. Jūs sulyginote darbą ir partnerį. O tai iš principo klaidinga. Na kaip, taip postmodernistiniame pasaulyje koks yra dabar mums grūdą tą nesąmonę: „keisk ir keiskis!“, „pakeisk pasaulį!“ ir t.t. Partnerį gi renkames pagal meilę, o darbą pagal sugebėjimus. Tai netapatūs pasirinkimai. Darbą keisti yra įmanoma kur kas lengviau.

    1. Ar tikrai visi renkasi partnerį „pagal meilę“? Smagu, jei Jums taip pasisekė. Man regis, kad daug žmonių negalėtų šituo pasigirti 🙂 O apskritai nuo seno yra posakis, kad tvirčiausia meilė – iš išskaičiavimo 🙂 Kol esame jauni ir idealistai, aišku, kad renkamės pagal drugelius pilve. Bet kai esam vyresni ir jau matę gyvenimo, tai standartai keičiasi ir tada jau partnerio ieškom panašiai kaip darbo – geriausio, kokį galim gauti 🙂

      1. Hm. Be jokių užslėptų minčių ar kokio noro pasišaipyti, klausiu jūsų, tiesiog besiremdamas jūsų atskymu, tamsta Lidžita, jūs pasirinkote iš išskaičiavimo? Jūsų visi sutikti žmonės, kad ir vyresnio amžiaus pasirinko iš išskaičiavimo?

  3. Taip, aš taip. Ir dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, irgi. Tik supraskite teisingai – kalba nebūtinai apie pinigus. Kalba apie tai, kad įsivertini savo padėtį rinkoje, pagalvoji, kad vargu, ar jau rasi kažką geriau, ir susieji gyvenimą su žmogumi, kuris tuo metu atrodo geriausia tavo galimybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *