Kiek poezijos prikurta apie meilės pradžią; ir kaip kukliai apie pabaigą.
Lyg tai, kad meilė baigėsi, būtų gėdinga ar savaime paneigtų vertę.
Ne kartą kėliau sau klausimą, kodėl žmonės nustoja mylėti, skiriasi, kodėl meilė galų gale tampa geresniu atveju pykčiu, o blogesniu – viską deginančia neapykanta.
Visados maniau, kad atsakymas proziškas, bet išties jis nepaprastai poetiškas. Besibaigianti meilė – griūvantis kortų namelis; pabaiga to, ko niekados nebuvo, ir grįžimas į tai, kas… neišvengiama. Trumpai apakinti aistros kito žmogaus protui ar kūnui, jo kvapui, jausmams ir pasaulėžiūrai, susiliejame ir pamirštame save – blogus įpročius, baimes, problemas ir netgi lūkesčius.
Atrodo, kad vien to žmogaus atsiradimas išspręs visas problemas ir pavers kažkuo, kuo visados norėjai būti. Kad meilė lyg laivas, plačiai išskleistomis burėmis, nuneš į geresnį pasaulį. Tačiau taip nenutinka. O dažnai netgi priešingai.
Buvimas su kitu – šokis, kuriame susitinka du šokėjai, vienas šokęs pramoginius šokius, o kitas – gatvės. Atrodo, kad šokti kartu bus smagu, tačiau vėliau paaiškėja, kad žingsneliai skirtingi; ir nei vienas nenori nusileisti.
Pats maloniausias dalykas pasaulyje – geras seksas. Visiškai nesvarbu, kur. Mylėtis gali būti smagu net prie pakelės stulpo, išties tai gali būti geriausia akimirka per visą ilgą gyvenimą.
Tačiau seksas – dalykas ne tik fizinis. Iš proto vedanti aistra gimsta ne strėnose, o mintyse, fantazijose, tikėjime. Mažėjant idealizmo, aistra byra lyg smiltelės vėjyje, o kartu su ja ir meilė – neišvengiama aistros palydovė ir… tarnaitė.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.