Šiandien įsivėliau į ilgoką diskusija su viena drauge, kurios metu ji eilinį kartą bandė mane įtikinti, kad mano noras, jog dauguma žmonių turėtų galimybę gauti gerą išsilavinimą, reikšti savo nuomonę ir pragyventi iš savo darbo, yra… neteisingas, komunistiškas, potencialiai sugriausiantis pasaulio santvarką.
Iš esmės tai šitoks požiūris nieko naujo. Galimybė (pabrėžiu – ne hipotetinė teisė, o reali galimybė) gyventi kokybiškai daugumai žmonių vis dar asocijuojasi su komunizmu ir „lygybe”.
Jei būtų klausimas „kaip norite gyventi – blogai, bet geriau už kaimyną, ar taip pat gerai kaip kaimynas?”, tai nenustebčiau, kad dauguma rinktųsi gyventi blogiau, bet užtat geriau už kaimyną negu taip pat gerai kaip kaimynas.
Kodėl? Iš kur ta baimė, kad aplink bus tokie pat sėkmingi žmonės?
Manau, kad šita problema kyla iš žmogaus prigimties ir auklėjimo.
Prigimtimi žmogus yra sociali būtybė (nepaisant visų kalbų apie tariamą žmogaus „autonomiją” ir „individualizmą”), o auklėjimas kaip pagrindinį matą pateikia lyginimąsi su kitais žmonėmis. Dažniausiai artimiausios aplinkos, žinoma.
Niekas nesilygina su Danijos karaliumi ar Nerijumi Numavičiumi, nes tada tektų iškart nuleisti rankas ir pripažinti pralaimėjus gyvenimo lenktynes rezultatu 1 : 1000 000 000. Bet lygintis su kaimynais, giminėmis ar bendradarbiais yra socialinė norma, kuri patvirtina tam tikrą vietą hierarchijoje.
Ne veltui dauguma jaučia diskomfortą bendraudami su vadovais ar labiau pasiturinčiais draugais, bet užtat puikiai jaučiasi leisdami laiką su žmonėmis, kurie šiek tiek mažiau uždirba, gyvena prastesniuose butuose ir pan.
Iš esmės, kad ir kaip tai būtų apgailėtina, kito nesėkmė dažnam yra patvirtinimas apie jo paties sėkmę, tad tokio pasaulio, kuriame kaimynas ar draugas gyvena taip pat gerai, dauguma tiesiog neįsivaizduoja. Juk kaip tada… nustatyti savo vietą hierarchijoje? Kaip suprasti, ar tau sekasi? Prieš ką… pasididžiuoti?
Pažiūrėkime į Facebook.com fenomeną – jo populiarumą lėmė būtent galimybė (dažnai net ir melagingai) girtis savo gyvenimu. Retas Facebook.com narys yra tinkle dėl saviraiškos, idėjų sklaidos ar kitų rimtesnių siekių. Absoliuti dauguma į Facebook.com ateina pasigirti – įkelti nuotraukų iš net ir nepavykusių kelionių, pasidalinti kavinėje valgyto kepsnio nuotrauka ar tariamai šauniu maratonu, kuris išties buvo nuobodus ir sunkus kaip visas gyvenimas.
Prieš kelias dienas žurnalistė ieškojo dirbančio, bet taupančio žmogaus papasakoti apie pragyvenimą Lietuvoje. Nors pažįstu tokių žmonių daugybę, nei vienas iš jų nesutiko eiti į laidą, nes visiems atrodė, kad kalbėti apie tai, kad tau kažko trūksta, kad turi taupyti yra… gėda.
Taigi, mes nuo mažens auginami tokioje psichologiškai žalingoje aplinkoje, kurioje kito nelaimė yra… laimė. Ir kalba ne tik apie Lietuvą. Panašaus požiūrio laikosi absoliuti dauguma pasaulio tautų, galbūt išskyrus žydus, kurie, deja, stipriai lenkia kitus nuovokumu jau kelis tūkstančius metų.
Natūralu, kad įpratę lyginti save ne su savimi (savo pasiekimais, nuveiktais darbais, įgytomis žiniomis), o su aplinkiniais, mes pasąmoningai trokštame, kad kitiems sektųsi nors truputį blogiau nei mums.
Ir tas noras programuoja, kad bet kokios kalbos apie tokius natūralius dalykus kaip visuotinis kokybiškas švietimas, visuotinė ir reali žodžio laisvė bei darbo vertę atitinkančios pajamos yra suvokiami kaip „lygybė”, „komunizmas”, „pavojus”.
Nors tas pavojus yra ne kur kitur kaip galvoje. Santykyje su kitais. Išugdytame nepilnavertiškume.
Deja, kol žmonės nepradės šio brudo „operuoti” iš savęs ir suprasti, kad jie gali būti laimingi tarp žmonių, kuriems sekasi ne blogiau, tol mes turėsime pasaulį, kuriame viena grupė visados žiūrės kaip išnaudoti kitą grupę.
Ir pabrėšiu – ne tiek dėl fizinių išteklių, kiek dėl… moralinio pasitenkinimo.
Skamba gana apgailėtinai, taip?
O kokie drauges argumentai pries nora kad visiems butu gerai?
Kad tai yra komunizmas 🙂 Ir kad visuotinė lygybė nieko gero nedavė 🙂 Ir visaip pan. 🙂 Iš esmės tokiu atveju metama „komunizmo” korta – taip jau buvo, nepasiteisino, lygybė nieko gero neduos ir pan.
Pusėtinai išsilavinusiam žmogui LT tikrai sunku gyvent, nes viskas vertinama tik pinigais. GB, kur dabar ir esu, pinigai svarbūs, bet, dirbant tą patį darbą šalia įmonės sąvininko milijonieriaus ir kalbant apie gyvenimą, prarajos nėra. O komunizmas yra ideali santvarka, tik ne žmonių pasaulyje, ir tuo labiau ne tame, kas liko iš Lietuvos. Lygybė turi būti galimybėje lengvai pragyventi iš DARBO, ir tik po to turi atsirasti uždarbio lygiai.
Žmonės yra lavinami. Kokiais juos lavini, tokie jie ir būna. O dėl galimybės pragyventi iš darbo – visiškai sutinku. Tą ir bandžiau parašyti. Kad kiekvienas dirbantis žmogus turi turėti galimybę pragyventi (ne skursti, ne pašalpų prašyti, o tiesiog GYVENTI iš darbo pajamų). Lietuvoje toks požiūris laikomas tiesiog stigma.
Skaitau jus senokai, Lidžita, bet niekur nesu aptikęs, kad jūs kur atviru tekstu ar tarp eilučių agituotumėte „už lygybę”. Na kur? Bet būtent taip, Lietuvoje, bet kokia užuomina apie socialinį teisingumą, apie visiškai bejėgias profsąjungas ir (o siaube!) užuomina kad ne viskas tarybinias metais buvo blogai, iškart, automatiškai imama asociuotis su „lygybe ir komunizmu”. Tai kažkoks marazmatinis lietuvio (taip nebijau pritaikyti visai tautai, jos kritinei masei – tai labai savikritiška) mąstymo būdas. Tai lietuvio bukumo pasireiškimas, įdomiausia kad mes patys suvokiame kad taip yra, net vaikus mokiname: na kaip toje pasakoje kur ant katinėlio udegos nukritęs lapas sukelia masinę isteriją „dangus griūva!”, bet vistiek taip elgiames.
Lietuviai masiškai važiuoja dirbti į Skandinavijos valstybes, kur tos taip nekenčiamos „lygiavos” yra daugiau ir kur ( ir vėl o siaube!) yra alkoholio monopilis, kad visuomenė neprasigertų (Lietuvoje užuomina apie tokį monopolį suvokiama kaip vos ne diktatūra) ir tai visiškai nesukelia disonanso kovotojams prieš „lygybę ir komunizmą”.
Trūksta žodžių išreikšti kai kurių lietuvių nenuoseklumą. Ir net neįsivaizduoju kada tai pasikeis, ir kaip reiktų pakeisti.
Būtent Jūsų paminėti aspektai kartais liūdina taip labai, kad norisi nuleisti rankas, uždaryti tinklaraštį, susikrauti lagaminus ir nerti kur nors į užsienio fabriką lenkti nugaros svetimiems. Kad nematyti to tautos cinizmo bei degradavimo. Už jokią lygybę kaip teisingai pastebėjote niekad nesu pasisakiusi ir neketinu to daryti. Ne, man nereikia, kad visi turėtų vienodus butus ar vienodas mašinas, bet… Kai vieni turi MILIJARDUS, o kiti kone miršta badu… nesuprantu aš tokios „tvarkos”, nesuprantu, kodėl ji vienintelė „teisinga” ir reikia ją išsaugoti… Šiaip jau ir sovietmečiu tikros lygiavos nebuvo, tad tas deklaravimas, kad čia neva raginimai grįžti į SSRS ar pan. grynai absurdiški. Užzombinti žmonės tiek, kad bijo bet kokių socialinių garantijų, o galų gale… ieško jų užsienyje. Ačiū už komentarą
Jūsų draugė (beje, jūs kartais taip pat) painioja lygias galimybes (angl. opportunities) su lygiais rezultatais, išdavomis (taip, išdava, ne išvada, angl. outcome). Neįmanoma turėti abiejų: jei nustatai kvotas darbovietėse, sporto šakose pagal lytis, riboji galimybes (vyras, nors ir pasiekęs aukštesnių rezultatų, neturės galimybės laimėti/patekti): jo rezultatai „beverčiai”. Jei tik duodam vienodas galimybes – ilgainiui vienodų rezultatų laukti nereiktų: visų bagažas finišo tiesiojoje bus skirtingas. Ir tas yra ok. Kol visuomenė nesuvoks, kad individualiai forsuotas egoizmas (aš turiu žaginti save, kad gyvenčiau geriau) yra daug vertingesnis nei politiškai forsuotas altruizmas (kiti mane žagina, kad dar kažkas gyventų geriau) taip ir turėsim Che Guevara kultą „atimti ir pasidalinti”. Ir taip, aš žinau kapitalizmo išsigimimą dėl godumo ir poreikį tai taisyti. Bet to nereikia daryt per rezultatus.
Jūs klystate, nes aš niekados ir niekur nesakiau, kad visi turi turėti vienodus rezultatus. Ir net vienodos galimybės nėra įmanomos (šeimos finansinė padėtis ir ryšiai dar iki vaiko gimimo didele dalimi apsprendžia jo galimybes). Tačiau aš manau, kad bet koks darbas turi būti apmokamas pakankamai, kad iš to būtų galima pragyventi. Ir kad darbuotojai turi savo teises ginti taip pat organizuotai kaip tai daro verslas. Ir daug kitų dalykų, kurie nėra dėl „vienodų rezultatų”, o tik dėl – pabrėšiu – normalių gyvenimo sąlygų didžiajai daliai visuomenės.
Nekonspektuoju visų jūsų minčių, ir, deja, įrodyti negaliu, teks šioje vietoje atsitraukti. Bet „apmokamas pakankamai, kad iš to būtų galima pragyventi” yra nulinis argumentas: что русскому хорошо, то немцу – смерть. Teko matyti tokias gyvenimo kloakas (realiai dirbti ir matyti), kurios mūsų suvokimu yra absurdas, o ten atkeliavusiems 3000 km, už 400Eur mėn – rojus. Ir dar po 2-3 ir daugiau šeimos narius likusius „ten” išlaiko. Yra, manau, ir baisiau. Mūsų suvokimas „pakankamai” jau iškreiptas. Norit visiems po atskirą kambarį, išmanų telefoną, internetą? Ir dar atostogų užsienio šalyje? Says who, kad tai must? Gyvenimui užtenka, kad esi pavalgęs, turi kur miegoti ir praustis, esi apsirengęs ir nuvykti į darbą. VISKAS. NORI DAUGIAU? Ir ne vien sau? Sveikinu – welcome to reality. Jau gali pradėti galvoti kaip savo darbu (galva ir/ar rankomis) to pasieksi. Teises savo ginti? Prašom. Kurias konkrečiai ir nuo ko? Ar vardan ko? Kad nekyla alga dvigubai kasmet už tą patį dėžių krovimą kaip pernai? Nes moterims moka nevienodai su vyrais? 🙂
„Šiandien įsivėliau į ilgoką diskusija su viena drauge, kurios metu ji eilinį kartą bandė mane įtikinti, kad mano noras, jog dauguma žmonių turėtų galimybę gauti gerą išsilavinimą, reikšti savo nuomonę ir pragyventi iš savo darbo, yra… neteisingas, komunistiškas, potencialiai sugriausiantis pasaulio santvarką.“
—- —
Na, čia yra akivaizdu, jog tokie „draugai ir draugės“ turi rimtų spragų išlavinime ir išsilavinime.
Žmogus gali būti kažkokios srities geras specialistas, bet jis nebūtinai turės ir gerą išsilavinimą.
Ir pan.
Pvz. žmogus be socialinės priežiūros ir auklėjimo (pirmi 20 metų jo gyvenime) būtų tik visiškas gyvulys ir tesugebėtų „tik baubti jokio gyvulio balsu“ (nors jis, žinoma, dar kūdikystėje mirtų iš bado ant duonos kepalo, jei ne socialinių partnerių/tėvų…/ priežiūra ir parama). Taigi, kiekvienas subjektas be tų „20 metų socialinėje erdvėje“ nemokėtų kalbėti, vaikščioti, rašyti, nežinotų kas yra batai, nemokėtų protauti, nes turėtų ne protą, o tik smegenų užuomazgas ir t.t. be galo.
Taigi, visi civilizacijos gėriai ir blogiai yra sukurti tik socialinės sistemos triūso dėka ir niekaip kitaip.
Taigi, nėra šansų, kad žmogus 100% nebūtų socialinės sistemos dalis. Na, o čia jau ir arkliui yra aišku, jog socialinė sistema gali gyvuoti tik tada kai ji yra sudaryta iš socializuotų vienetų (ne atomizuotų).
Žinoma socialinėje sistemoje visada bus kažkoks kiekis eksperimentinio/nenusisekusio produkto, t.y. ir ultraradikalų: tiek absoliutaus individualizmo kryptimi, tiek utopinio komunizmo kryptimi.
Nors, vėlgi, viskas yra žymiai sudėtingiau ir toli gražu netelpa į komentaro formato lygį… bet čia jau kiek kas nori – tiek tas to sau toliau ir atsikasa iš nežinios.
https://www.lrytas.lt/verslas/mano-pinigai/2018/09/13/news/namu-tvarkytoju-ikainiai-pranoksta-fantazijas-ir-nervina-ju-kientus-7554944/
… Ir padiskutuokim dar apie ziaurius siuolaikinius laikus kai kiaules darbdaviai neduoda darbo uz kuri galima butu oriai pragyventi. Tai kiek reiketu moketi valytojai, jei 900 jau nesuvilioja?
Tai eikit ir valykit, jei Jums čia tokia dangiškoji mana atrodo.