Teisė – realybė ar fikcija?

Vis dažniau girdžiu į mano profesiją apeliuojančius klausimus lyg tai, kad esu teisininkė savaime reikštų kažką ypatingo. Lyg dėl to žinočiau visus atsakymus ir suprasčiau visus dėsnius.

Taip nėra.

Iš principo teisė yra ne ką tikslesnis mokslas nei dailė. Jokių griežtai apibrėžtų, visuotinių ir amžinai galiojančių taisyklių nėra.

Ir čia kalba ne tik apie skirtingas teisės sistemas (šariato teisė, kontinentinė teisė ar bendroji teisė) ir net ne apie skirtingus periodus, bet apie tai, kad didžiojoje Europos dalyje praktikuojama kontinentinė teisė, kuri bent jau Lietuvoje iš esmės persimaišiusi su bendrąja teise, yra tokia nepastovi, nenuosekli ir neapibrėžiama, kad jokių aiškių atsakymų neduoda.

Savo esme teisė yra ne kas daugiau kaip visuotinis susitarimas, kaip tvarkytis gyvenimą.

Lietuvoje kaip ir kitose demokratinėse valstybėse tas susitarimas pasiekiamas per Tautos išrinktus atstovus (Seimą). Bent jau teoriškai.

Nedemokratiškose valstybėse tą susitarimą padiktuoja koks nors vadovas (diktatorius, karalius ir pan.).

Taigi, nepriklausomai nuo to, kas nustato taisykles, jos yra subordinuotos tam tikrų asmenų valiai, užtat kintančios ir neapibrėžtos.

Teisė nekyla iš Dievo, teisė kyla iš žmonių. Dėl to ji gali būti nemorali, neteisinga, nepriimtina ir netgi smerktina.

Mano žiniomis, teisės normos mažiausiai kvestionuojamos valstybėse, kuriose vyrauja „griežtos rankos politika„, t.y. tokiose, kuriose teisė suprantama labiau ne kaip susitarimas, o kaip nurodymas (karaliaus, diktatoriaus). Jei žmonės supranta, kad teritorijoje vyraus tokia tvarka, kokią nustatys tam tikrą statusą turintys asmenys, jie linkę tiesiog susitaikyti su tokia situacija.

Visai kas kita, jei žmonės žino, kad teisės normas kuria jie patys. Tokiu atveju diskusijos, nesutarimai ir derybos yra neišvengiami, nes kiekviena grupė mėgina įtikinti kitas grupes, kad jos siūlomos taisyklės yra priimtiniausios, padoriausios, tinkamiausios ir geriausios visai visuomenei.

Taigi, ne moralė ir ne politika kyla iš teisės, o teisė kyla iš moralės ir politikos. Kaip taisyklė, ten, kur politika yra morali, teisės normos dažniausiai taip pat moralios, priimtinos visuomenei, jų noriau laikomąsi.

Ten, kur politika neatitinka žmonių moralės, teisės normos visuomenėje vertinamos kaip neteisingos, nepriimtinos, bandoma išvengti jų laikymosi.

Bet pabrėšiu – esmių esmė yra ta pati, kad teisė kyla iš moralės arba politikos (dažniausiai abiejų), tačiau ne pati kuria moralę ar juolab politiką.

Manyčiau, kad vieną didžiausių Vakarų visuomenės demokratijos krizių sukėlė būtent tai, kad šis fundamentalus dalykas buvo pamirštas, įvairioms teisinėms institucijoms suteikiant daugiau įgaliojimų nei įstatymų leidžiamąjai valdžiai, o teisininką pavaizduojant kaip antžmogį, kuris neva geriau už visus kitus žino, kaip reikia gyventi.

Kontroliuojamosios demokratijos iš principo negali būti, bet tokia demokratija, kurioje Tautos atstovų valią gali pakeisti kokia nors Europos komisija, koks nors Konstitucinis, Europos Žmogaus Teisių ar Teisingumo teismas, iš esmės yra „kontroliuojamoji“ demokratija, kai tikrąjį (lemiamą) balsą turi nebe Tauta, o samdyti teisininkai.

Senųjų demokratijų atstovai jaučia, kad tai, kas vyksta šiuolaikinėje Europoje, tolsta nuo demokratijos ir artėja link autoritarizmo (kai taisykles nustato kokį nors statusą turintis asmuo). Šia prasme natūralus ir logiškas anglų noras išvengti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijos kaip varžančios Tautos suverenitetą.

Šia prasme visiškai natūralus europiečių pasipiktinimas, kai pvz. visos visuomenės priimta norma berniukus laikyti berniukais, o mergaites – mergaitėmis, keičiama kažkokių technokratų sugalvota norma, kad berniukas gali būti mergaite, o mergaitė – berniuku.

Visuomenė jaučia, kad prarado tą tūzą, kurį ilgą laiką turėjo savo rankose (ar bent manė turinti) ir kad tai, kaip ji gyvens, priklauso jau nebe nuo jų, o nuo kokių nors teisininkų.

Tikroji Europos Sąjungos krizės priežastis yra demokratijos krizė, kurią ši sukėlė plėtodama „kontroliuojamosios“ demokratijos praktiką, kurioje Tauta sprendžia tik tiek, kiek jai leidžiama.

Sakysite, išsigalvoju? Tuomet paklausykite ir Jums nebeliks abejonių, kad „kontroliuojamos“ demokratijos idėja nėra svetima valdžios atstovams. Taip, žodis „kontroliuojamoji“ nėra ištariamas, siekiant neišgąsdinti demokratija vis dar tikinčių europiečių, tačiau visa Europos Sąjungos ir atskirų jos narių praktika vis labiau orientuojama į tai, kad Tautos valią būtų galima pakeisti, atšaukti, ignoruoti.

Kaip arši demokratė, aš galiu matyti teismą tik kaip teisingumą vykdančią, o jei visai tiksliai – teisę taikančią – instituciją. Mano požiūriu teismas (joks teismas) negali prisiimti įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijų ir kurti ar naikinti teisės normų.

Demokratijoje pagrindinė teismo užduotis yra taikyti tas taisykles, kurias nustatė visuomenė, o ne kurti naujas ar panaikinti esamas.

Įvairios teorijos apie žmogaus teises kaip neva kažkokias „viršnacionalines ir nekvestionuojamas“ taisykles, teorijos apie tai, kad negalima kurti „neteisingos“ teisės atnešė visiškai priešingų rezultatų, nei buvo tikėtąsi, – įvairios institucijos įgalintos „koreguoti“ Tautos valią taip, kad ji atitiktų „žmogaus teises“ arba būtų „teisinga“.

Kaip jau minėjau, bet kurioje visuomenėje teisė turi kilti iš moralės ir politikos, o ne atvirkščiai. Kai moralė ir politika pradedama kildinti iš teisės, tai demokratija kaip tokia veikti nebegali, nes tokiu atveju lemiamas balsas priklauso ne visai visuomenei, o tam tikrai žmonių grupei, konkrečiai, teisininkams.

Bet teisininkai yra tik viena visuomenės grupių, faktiškai mažuma, kurios moralė ir vertybės, netgi politinės pažiūros nebūtinai sutampa su visos visuomenės pažiūromis.

Dėl to teisininkų idealizavimas ir įtvirtinimas kaip dominuojančios klasės yra fikcija, galinti pražudyti demokratiją.

Vienas atsakymas į “Teisė – realybė ar fikcija?”

  1. Bendras aiškinimas rįšį tarp Seimo(rinktų atstovų) ir teismų(teisėjų)skaidrus ir pritartina. Tačiau kai valstybė priklauso didesniam valstybių junginiui atskirų valstybių įstatymai apribojami bendrųjų. Katrose srytyse saistoma bendrais įstatymais ir katrose atskiros valstybės, priklauso nuo susitarimų. Kaip junginio valstybių įstatymai kuriami ir kaip įgyvendinami vėl priklauso nuo bendro sutarimo ir sukurto valdymo mechanizmo ( rinktų atstovų ir vadininkų, teisėjų). Jei netinka tai reikia taisyti, o ne į laužą mesti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *