Buvo keista vienu metu galvoti, kad tai neįmanoma ir kartu kad negali būti tokio sutapimo.
Korgė dingo kelios dienos po jų išvykos už Miesto.
Dingo panašiai kaip dingsta dauguma Izoliuotųjų – nebegrįžo namo. Nors, be abejo, niekas niekam apie tai nepranešė ir mažiau akylesni kaimynai galbūt nė nepastebėjo, kad butas nebegyvenamas.
Tiesą sakant, jis pats labiau pasigedo ne Korgės, o jo sunkvežimio. Greitai atkreipė dėmesį, kad šis nebestatomas kieme, tuomet bandė skambinti Korgei į duris, išsiaiškinti, kas nutiko, ir suprato, kad jo taip pat nebėra.
Kiekvieną dieną, grįžęs po darbo, paskambindavo į Korgės buto duris – buvo akivaizdu – kaimynas dingęs.
Paskambino į Policiją ir pranešė, kad dingęs kaimynas. Pareigūnė, regis, labiau domėjosi juo, o ne dingusiuoju – klausinėjo, kokie jų santykiai, kodėl šis manąs, kad kaimynas dingo, ar negali būti, kad tiesiog išsikraustė.
-Nemanau, – nesutiko.
-Ar esate tokie artimi, kad galite patikimai tvirtinti jį dingus? – robotišku balsu pasitikslino, greičiausiai puikiai žinodama, kad šiais laikais niekas nėra tokie artimi, kad daug žinotų apie kitus – žinojimą draudė įstatymai.
-Nesame, bet… Kalbėjomės. Neketino kraustytis. Jo nėra. Butas tuščias. Ar galite užregistruoti mano pranešimą?
-Žinoma, Jūsų pranešimas užregistruotas, dėkojame už informaciją, – pakartojo tas pats negyvas balsas.
-Ar man bus pranešti tyrimo rezultatai? – paklausė.
-Tik tokiu atveju, jei esate piliečio Korgės Zemečkos patikėtinis, – paaiškino.
Žinojo, kad nėra, taigi…
Dar apie savaitę kasdien skambindavo į jo duris, stebėdavo kiemą, tačiau Korgė negrįžo. Svarstė, ar jis būtų galėjęs kreiptis dėl eutanazijos, tačiau ši versija neatrodė labai tikėtina – nors tą pirmą skyrybų naktį kaimynas staugė balsu, tačiau vėliau suvaldė emocijas ir neatrodė per daug išgyvenantis.
Nerimastingumą pastebėjo net viršininkas, kuris pasiūlė kreiptis į gydytojus, jei negalintis „užtikrinti adekvačios darbo kokybės”. Neadekvati darbo kokybė reiškė ne ką kitą kaip kelias beprasmes klaidas, bet… Kas gi čia aplink turėjo prasmę? Mieste prasmės nebuvo.
Po ilgos darbo dienos nuvyko į vieną iš Butų valdybos skyrių. Jums nederėtų galvoti, kad tai kokia socialistinė organizacija, aprūpinanti piliečius gyvenamuoju plotu, – ne. Socializmas buvo nepopuliarus jau XX a. antroje pusėje, o XXI a. antroje pusėje net nebeegzistavo.
Butų valdyba administravo Valdžiai priklausančius butus, dauguma kurių buvo gauti paveldėjimo būdu. Supraskite teisingai, XXI a. antroje pusėje žmonės beveik nebegimdė vaikų, dauguma neturėjo brolių ar seserų, o jų tėvai paprastai mirdavo apie septyniasdešimties, pasirinkę savanorišką mirtį – eutanaziją. Valdžia draudė testamentus, kuriais turtas būtų paliekamas ne artimiesiems giminaičiams, todėl daug butų po jų savininkų mirties tapdavo Valdžios nuosavybe. Vėliau šie butai būdavo parduodami arba nuomojami kitiems piliečiams.
Jei Korgė pasirinko eutanaziją, jo butas turėtų būti rinkoje – greičiausiai.
Butų valdyba kaip ir visos kitos institucijos atrodė tarsi akvariumas – visi darbuotojai sėdėjo bendroje salėje, stalus teskyrė permatomos stiklo pertvaros, labiau dėl privatumo iliuzijos nei dėl tikro privatumo. Gyvenimo ekspertai tvirtino, kad darbas kabinetuose esantis neskaidrus ir skatinantis korupciją, dėl ko XXI a. antroje pusėje atskirus kabinetus turėjo tik patys didieji viršininkai.
Prisistatęs nurodė jį dominančio buto adresą bei numerį. Darbuotoja kilstelėjo antakius:
– Jūs jau turite butą. Tame pat name, – priminė.
-Parduočiau. Man labiau patinka ano buto langų orientacija.
Pašnekovė vėl suraukė antakius, aiškiai abejodama nuoširdumu.
-Kodėl manote, kad butas yra parduodamas?
-Pastebėjau, kad jis nebegyvenamas… kuris laikas.
Moteris patylėjo.
-Deja, aš negaliu Jums pasakyti, ar tas butas yra parduodamas, – galų gale pripažino.
-Kodėl? – nesuprato.
-Dėl asmens duomenų apsaugos, – paaiškino.
-Bet butas nebegyvenamas, – priminė.
-Jo… savininkas tebeturi teisę į privatumą, – pabrėžė, neabejotinai kažką slėpdama. Jos kūno kalba – kad ir kaip sumaniai valdoma – išdavė nežymų jaudulį. Net nebuvo tikras, ko ji labiau bijo – kad tai pastebės jis ar kolegos.
Nebesugalvojo, ką daryti, tad stojosi išeiti, bet moteris numetė ant žemės trintuką, o, jam pasilenkus jo pakelti, beveik pašnibždomis, ranka liesdama sau lūpas pridėjo:
-Bet jei parašysite oficialų prašymą, valdyba pateiks atsakymą, ar galite įsigyti butą.
Šios informacijos jam užteko. Po to, kai išsivėmė tualete, išėjo į lauką. Kūnas vis dar drebėjo.
Jei jie nubaudė Korgę, tai nubaus ir jį. Nesuprato tik kodėl jo taip ilgai neizoliuoja. Vėliau ėmė svarstyti, kad galbūt tai lėmė ta aplinkybė, kad Korgė pažeidė Darbo taisykles, o jis… Ar jis pažeidė kokias nors taisykles? Formaliai jam nebuvo draudžiama vykti už Miesto. O tai daryti prekiniu sunkvežimiu? Ar yra Mieste taisyklė, draudžianti vykti prekiniu sunkvežimiu? Neradęs tokios taisyklės internete kiek nurimo.
Be abejo, jautė kaltę, kad dėl jo Korgė yra Izoliuotas ir galas žino, kas su juo daroma, tačiau pats jautėsi gana saugus. Juk nepažeidė visiškai jokios taisyklės, bet… Žinojo kai ką, ko dauguma piliečių nežino. Ar jis gali būti Izoliuotas dėl to, ką pamatė už Miesto?
Stengėsi galvoti, kad ne. Juk jei taip – buvo apsčiai laiko jį pradanginti – ir vis tiek nerimas kaustė kūną.
