Vakar kažkas paskambino į duris ir jam prasidėjo panika – užgesino šviesą, atsigulė į lovą ir apsimetė kietai miegantis, nors išties nesudėjo bluosto iki ryto, kai varvančiomis akimis patraukė į darbą.
Niekas niekados neateidavo. Nei pas jį, nei, kiek jam žinoma, pas kitus Miesto gyventojus. Jei tai ne kurjeris, tai…. Pareigūnas. O jei tai Pareigūnas, tai tada jam galas. Izoliacija. Pradanginimas.
Sveikas protas diktavo, kad Pareigūnams nebūtina skambinti į duris. Turbūt jie gali tiesiog atsirakinti ir įeiti, bet… Kas gi daugiau, jei ne Pareigūnas? Keturis kartus peržiūrėjo savo kurjerių iškvietimus ir tikrai – vakar nei vienas nebuvo atvykęs.
Lyg nusikaltėlis ėmė neršti apie tylius kolegas, klausinėdamas, ar jie neturėję kokių svečių, dėl ko netrukus jo ėmė šalintis lyg raupsuotojo. Bendradarbiai – kaip ir jis – nebuvo pratę prie asmeninių klausimų ir tikriausiai nujautė pavojų. Bendrauti iš esmės visados pavojinga.
– Ar galima keliauti prekiniu sunkvežimiu už Miesto? – neištvėręs paklausė arčiausiai sėdinčio kolegos.
Šis išpūtė akis, lyg būtų paklaustas, kaip priimti gimdymą.
– Paklausk Valdžios, – pamokė.
Ne, ne, ne. Valdžios klausti jis negalėjo. Juk jei negalima, tai jam galas. Kam išvis apie tai prasitarė?
– Niekad nesu to daręs, – teisindamasis pridėjo. – Tiesiog įdomu, ar galima.
Pašnekovas nusisuko į kompiuterį ir nieko neatsakęs ėmė toliau kaukšėti klavišais.
Nuo pat Korgės dingimo ieškojo Taisyklės, ar galima vykti už Miesto, tačiau niekur tokios Taisyklės nerado. Juolab nebuvo kalbama apie keliones prekiniais sunkvežimiais. Išties Mieste galiojo labai griežtos Taisyklės, kaip turi atrodyti butai, kas gali atlikti remontą, ką galima kalbėti ar kaip elgtis darbe, tačiau nei vienos Taisyklės apie tai, ar galima vykti už Miesto. Lyg už jo nieko nebūtų. Lyg tas reginys – privačių namų su kiemais ir moterų su vaikais vežimuose – tebūtų fantazija, o pasaulis baigtųsi aukšta Miesto tvora su šalia jos stovinčiais Pareigūnais.
Apskritai ir pats nesuprato, kodėl taip trikdo žinojimas, jog už Miesto yra plačios pievos ir švarus oras, ramios gatvelės ir neskubantys žmonės. Šeimos. Privatumas. Seksas. Dauginimasis. Argi nelegalu tą žinoti?
Dar labiau slėgė nusivylimas Miesto gyvenimu – beprasmiška rutina, didžiule distancija ir moterimis, kurių gražūs kūnai skirti ne meilei. Kurių krūtys nežindys vaikų, o vaginos tik retsykiais suteiks malonumą atsitiktiniam pažįstamui.
Mieste žmogus bijo žmogaus ir tai tikrai paradoksalu, nes dauguma visą dieną praleidžia tarp kolegų, o vakarais pilnais keleivių metro vyksta į keliolikos kvadratinių metrų butus. Greičiausiai Valdžia tyčia atėmė iš žmonių bet kokį privatumą, kad jie labiau nei šeimą brangintų tuos kelis metrus asmeninės erdvės. Tą tuščią stalą ir langą į kitą langą, užtrauktą tamsiomis užuolaidomis. Gyvenimą be artimųjų.
Kodėl to neįvyko už Miesto? Negi ten negresia ekologinė katastrofa, dėl kurios jie atsisakė lėktuvų, privačių automobilių ir nuosavų namų? Negi ten nėra Gyvenimo ekspertų, kurie paaiškintų, kad toks beviltiškas švaistymas pražudys planetą ir kad žmogui užtenka mažo buto su bendra išviete?
Panika kas akimirką stiprėjo, nes neapibrėžtumas buvo pati pavojingiausia situacija, kokioje jam tekę atsidurti. Iki šiol jis – kaip ir kiti Miesto gyventojai – turėjo griežtas Taisykles, kurių skrupulingai laikėsi, net jei tai reiškė gyvenimą skurde bei vienatvėje; nes iš esmės tos Taisyklės kaip tik tai ir reiškė. O dabar buvo padaręs kai ką, kas formaliai Taisyklėms neprieštaravo, bet buvo už jų ribų ir dėl to jis net nežinojo, kaip turėtų savo elgesį vertinti ir kas jam gresia. Ar jis bus Izoliuotas? Ar kiti Izoliuoti dėl to, kad buvo išvykę už Miesto?
Ėmė vis aiškiau suprasti, kad formaliai labai griežtai apibrėžtas Miesto gyvenimas yra be galo neapibrėžtas. Tarkim, jie visi žinojo, kaip turi elgtis darbe ar ko negalima kalbėti, bet dėl to nieko nežinojo apie vienas kito gyvenimą. Daug metų dirbdavo vienam darbe, sėdėdavo greta, bet buvo nepažįstami lyg du gatvėje prasilenkiantys žmonės. Net neįtarė, ar kuris iš kolegų buvęs už Miesto.
Jie visi žinojo, kad pažeidę Taisykles izoliuojami, bet nežinojo, ką ta Izoliacija reiškia ar juolab, kas konkrečiai yra Taisyklių pažeidimas. Ar galima pažeisti Taisykles tik padarant jose uždraustus dalykus, ar ir išeinant už jų ribų? Apimtas beprotiškos baimės vis labiau siuto ant Miesto ir ant Valdžios, kad viskas taip neaišku ir kad grynai dėl informacijos stygiaus rizikavo savo laisve, jei tą gyvenimą, kuris buvo artimas konclageriui, apskritai buvo galima pavadinti laisve.
Nenumanė, kas yra Izoliacija, ir dėl to, lyginant su Izoliacija, nuobodus darbas, nykus butas ir vieniša masturbacija ėmė atrodyti kaip absoliučiai priimtinas gyvenimo standartas. Vakarop, sėsdamas į sausakimšą metro, nebenorėjo gyventi už Miesto. Jis tiesiog norėjo grįžti namo, atsisegti užtrauktuką ir kad niekas nebepaskambintų į duris. Štai kaip susitraukė svajonės vos per vieną įtampos kupiną dieną.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.