Apie fantaziją, knygas ir… atramos taškus

Psichologinėje literatūroje dažnai minima, kad žmogus turėtų turėti daugiau nei vieną „atramos tašką“ – sritį, kuri jam teikia saugumą ir pasitenkinimą.

Šia prasme labai pavojinga būti tiek visišku darboholiku, neturinčiu šeimos bei draugų, tiek tik šeimai atsidavusiu žmogumi, nutraukusiu aktyvią darbinę veiklą ir socialinius ryšius. Rizika kyla iš to, kad praradus – vienu atveju – darbą, o kitu – sutuoktinį/partnerį, nebelieka už ko kabintis, dėl ko rytais keltis iš lovos ir kažką daryti. O tokia būsena gali privesti ir prie labai skaudžių sprendimų.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tam tikri atramos taškai kinta (šeima gali iširti, draugai gali susipykti ir pan.), bet kai kurie… išlieka stabilūs.

Mano atveju, stabilausias atramos taškas yra… fantazija.

–  Aš pykstu ant savęs už tai, kad fantazuoju, – šiandien rimtai pareiškė draugė ir aš apstulbusi paprieštaravau:

–  Bet juk tavo fantazijos yra tobulos! Tai pats geriausias dalykas, ką gali sau duoti.

Iš tiesų gebėjimas fantazuoti netgi tada, kai nesi vaikas, gebėjimas mintyse projektuoti laimę yra… pati tikriausia dovana. Nes tuomet gali sėdėti apiplyšusi, o mintyse regėti save kaip princesę.

Fantazija suteikia žmogui gylį ir… padeda iškelti galvą netgi tada, kai aplinkybės tokios, kad norisi tik susigūžti.

Fantazijos teikiamą prieglobstį atradau ankstyvoje vaikystėje, kai mano pačios vidinis gyvenimas leido šiek tiek atitolti nuo išorinio, kuriame, drįstu manyti, buvo per daug chaoso ir nesaugumo.

Ir štai vieną dieną aš supratau, kad… fantazijos neprivalo likti tik mano mintyse. Kodėl gi? Jas galima užrašyti!

Štai taip atsirado antrasis atramos taškas – kūryba.

Galėčiau meluoti, kad rašau kitiems ir dėl kitų, bet išties rašau daugiausia dėl savęs. Kad neišprotėčiau nuo to, kas manyje ir aplink mane. Kad susisteminčiau ir pažinčiau pasaulį, kad sugebėčiau priimti jį ir svarbiausia – save, tokią, regis, netobulą, neišbaigtą, baikščią ir… nepatenkintą. Nepritinkančią daug kur.

Tu niekados neužrašysi to, ko tavyje nėra. Šia prasme, reikia manyti, geri dalykai dera su… blogais. Kilnūs tikslai – su liguistais troškimais.

Ir štai mano kūryba baigia pavirsti į pirmą – mano supratimu – gana brandų romaną.

O ant mano stalo knyga, įkvėpusi pirmosios mano „knygelės“ parašymą. Atvežta pažįstamo, kurį sutikau internete ir kuris kažkaip prisiminė, kad būtent nuo tos knygos prasidėjo mano literatūriniai bandymai.

Mergaitė, nuo ankstyvos vaikystės rijusi knygas, labai greit suprato, kad ji nori ne tik skaityti – ji nori būti kaip tie, kurių žodžiai virsta jos siela. Ne tik imti, bet ir duoti.

Ir štai – iš tos mergaitės išaugusi moteris vėl tiki, kad gali tai daryti ir kad jos atramos taškas galbūt virs atramos tašku dar kam nors – galbūt.

Nes viskas prasideda nuo fantazijos ir ji didele dalimi apibrėžia mūsų žingsnius ir mostus.

Štai ji – knyga, paskatinusi rašyti prieš… beveik 20 m. Ir netikėtai vėl grįžusi į mano lentyną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *