Apie gyvenimą

Vis dažniau imu galvoti apie gyvenimą, apie tai, kas tai galų gale yra ir kur tai mane nuves. Paika.

Eilinį kartą stovėdama prie kapo duobės ir išlydėdama tuos, kurie per anksti išėjo – net jeigu jau virš devyniasdešimt – labai gerai suprantu, kur. Ten pat. Prie tos pat baimės ir nevilties bedugnės, prie tos pat bežadės, neasmeniškos pabaigos su kryžiumi, kuris man nieko nereiškia, ir žemėmis, kurios – ačiū tam, kuriuo netikiu – reiškia daug.

Ar kada buvote milijonieriaus laidotuvėse? O bomžo? Galbūt teko laidoti bent jau „perspektyvų” verslininką ir iš pensijos nusigyvenusią močiutę? Negalima stebėtis, kad skiriasi tik svečių kostiumai, o visa kita – kaulai, oda ir žemės taip pat.

Iš ten į ten. Iš niekur į nieką.

Tai kas gi tas gyvenimas, ta prasmė, tas tikslas, dėl kurio verta keltis anksti ryte ir dirbti iki vėlaus vakaro? Kur tas atsakymas, ta tiesa, dėl ko reikia meluoti ir lipti per galvas, atitolti nuo kitų, pabėgti nuo savęs, stengtis dėl daiktų, kurių dauguma pergyvens savininką? Net ir plastiko maišelis – jei tikėti oficialia propaganda.

Sudėtingos prasmės paieškos veda į beprasmybę, nesuvokimą ir nesupratimą, kam reikia skirti laiką, kurio tiek mažai, ir ką daryti su daiktais, kurių tiek daug ir dauguma gali pergalėti ilgaamžiškumu.

Stengtis dėl vaikų.

Kurti geresnę ateitį – nors jos ir nėra.

Tobulėti.

Atrasti nušvitimą.

Daugybė tikslų, idėjų, prasimanymų, padedančių kažkaip prastumti gyvenimą, kuris lyg gendantis automobilis neišvengiamai juda į niekur. Į tašką, kuriame viskas nebetenka racijos. Bent jau tokios, kokią įprastai suteikiame savo pastangoms, idant jos nekeltų tik skausmo bei nusivylimo. Kad praeinanti diena neatrodytų tik kaip dar vienas žingsnis į mirtį, o skubantys laikrodžiai neprimintų, ką iš tiesų pranašauja.

Jei gyvenimas neišvengiamai veda į mirtį, jei visos pastangos galų gale baigiasi nesėkme, o daiktai, dėl kurių gyventa, vis tiek atitenka kitiems savininkams, tai galbūt vienintelė prasmė yra gyventi ir daryti kažką, ko niekas kitas nedarė. Palikti savo mintis lyg pėdsaką. Paaukoti gyvenimą moralei – net jei ir neaišku, kokia ta moralė turėtų būti.

Ieškoti prasmės beprasmybėje – amžinoji žmogaus dilema.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.