Paskutiniu metu vis girdžiu žmones giriantis, kad jie visados viską daro patys – „aš karjerą be niekieno pagalbos padariau”, „aš pats viską uždirbau”, „man niekas nieko nedavė” ir pan. O kartojant šias frazes jų veidus nušviečia tokia fantasmagoriška šypsena tarsi tai būtų pats geriasias dalykas gyvenime.
Viską daryti pačiam. Niekam nerūpėti.
Tuo tarpu bet koks pagalbos prašymas, ar tai būtų prašymas padėti panešti sunkią dėžę, ar prašymas paskolinti pinigų, ar netgi kreipimąsis į socialines tarnybas ištikus nelaimei, vertinamas kaip susimovimas.
Visuomenėje, kurioje vis silpnėja solidarumo idėjos, kurioje vaikai skuba išsikraustyti iš tėvų, o broliai broliams skolina pagal skolos raštelius, pagalbos prašymas vertinamas kaip silpnumas, brokas, gėda.
Dėl to žmonės, siekiantys atrodyti sėkmingais, dažnai pagalbos ne tik neprašo, bet net atsisako, kai ji pasiūloma. Šaržuojant tokia situacija atrodo taip:
Įkrenta žmogelis į duobę, o kaimynas, eidamas pro šalį, pasisiūlo ištraukti – kaip tik turi virvę, tetruktų porą minučių, bet žmogelis piktai nuvaro kaimyną šalin, tvirtindamas, kad pats gali išlipti. Knisasi toje duobėje gerą parą, apsibrozdina, nusilpsta, nagus iki kraujų nusilupa, bet galų gale šiaip ne taip išsiropščia. Laimingas, kad jam pačiam pavyko.
Sakysite, oru? O aš manau, kad kvaila. Kartais kito žmogaus pagalba gali pasukti situaciją visai kita linkme su gerokai mažiau pastangų ir laiko, nei prireiktų, ieškant sprendimo pačiam. Kam tupėti duobėje, kai užtenka ištiestos rankos, jog galėtum iš jos išlipti? Net jei įmanoma išlipti pačiam – sugaištant daug daugiau laiko ir padedant aibę pastangų.
Bijantieji priimti pagalbą dažniausiai mano, kad tokiu būdu jie atrodo stiprūs, nors iš tiesų stiprus žmogus suvokia savo svarbą ir dėl to pagalba jo netrikdo ir negąsdina. Tik tas, kuris silpnas, nesupranta, kad yra reikšmingas, ir dėl to negali suprasti, kodėl jam norima padėti.
Paradoksas, bet šią paprastą aksiomą supratau tik tada, kai pačiai prisireikė pagalbos ir kai teko perlipti per save, jog išdrįsčiau jos paprašyti. Paprašius atėjo suvokimas, kad aš ne tik netapau silpnesne, o priešingai – sustiprėjau įsitikinusi, kad yra žmonių, kurie neabejingi mano gerovei.
Iš tiesų mokėjimas priimti pagalbą yra viena iš dalijimosi formų. Jei moki priimti, tai moki ir duoti. Jei nepriimtina imti, tai bus sudėtinga ir duoti.
Tikroji stiprybė – solidarumas, kuris neįmanomas, kai aktyviai vengiama bet kokių intymesnių ryšių su aplinkiniais (nes pagalbos ėmimas iš esmės yra intymus dalykas). Tiesa ta, kad nėra žmonių, kurie galėtų būti stiprūs visose situacijose. Bet tie, kurie tai supranta, gyvena lengviau – jie nesiknis parą laiko duobėje, kai išlipimui užtektų kaimyno rankos, jie netemps suplukę sunkiausių daiktų į penktą aukštą, nes ras norinčiųjų padėti, o pristigę pinigų pasiskolins iš draugo, užuot įkimpę į greitųjų kreditų spąstus.
Tokie žmonės tiesiog žino, kad jie yra svarbūs, įdomus ir verti pagalbos. Jie žino, kad nieko blogo, jei tau reikia į kažką atsiremti. Nes ir patys pasiruošę paremti kitą, kai to reikės.
Kartais man atrodo, kad noras pasirodyti stipriu ir nepriklausomu atima didelį bendrystės ( ar solidarumo), kaip rašei, jausmą. Gera ištiesus ranką žinoti, kad ji reikalinga.
Bet supratimas, kad gebėjimas paprašyti pagalbos yra ne silpnumo, o stiprybės ženklas. Tai nėra lengva. Bet kai paprašai ir ją gauni – būna lengva:)