Vienas labiausiai skaitomų mano įrašų „Psichologinis smurtas prieš… suaugusiuosius” privertė susimąstyti, kad visgi kalbant apie bet kokią su vaikų „teisėmis” susijusią situaciją esminis naratyvas yra… nepatikėsite – „galima„!
Taip, taip, lygiai kaip LGBT teises „ginančios” institucijos nori matyti tik galimybes (ir jokių pareigų bei atsakomybių), lygiai kaip įvairūs verslininkai nori tik lengvatų ir jokio indėlio į bendruomenę, lygiai taip vaikų teises ginančios institucijos ar asmenys mano, kad vaiko teises geriausiai užtikrina kuo daugiau „galima” – galima rėkti, nedaryti namų darbų, neklausyti tėvų, negerbti mokytojų, nepaisyti taisyklių ir t.t. ir pan.
Kuo daugiau „galima” – tuo labiau užtikrintos vaiko teisės! Tokia primityviai paprasta koncepcija, kuri, labiau pasigilinus, ima kelti daug abejonių.
Pirmiausia, tikslas nėra užauginti vaiką. Tikslas yra užauginti… suaugusįjį, t.y. atsakingą, protingą, brandų, gebantį priimti sprendimus, susilaikyti, netgi pasiaukoti žmogų.
Bet… Kaip gi tapti tokiu žmogumi, jei iki 18 – os gyvenimas buvo vienas didelis „galima”? Jei pareigos, atsakomybė, galų gale sankcijos už netinkamą elgesį yra terra incognita?
Patinka mums tai ar ne, bet „galima” paremtas auklėjimo modelis veda ne kur kitur kaip į amžiną vaikystę, dar kitaip vadinamą infantilumu.
Kas yra infantilas, galima paskaityti arba pasidairyti pažįstamų tarpe. Neabejotinai rasite kokį 30 – ies ar 40 – ies metų „jaunuolį”, kurio darbo stažas sieks galbūt porą metų (ar dar mažiau), kuris nuolat turės finansinių problemų, nepalaikys jokių pastovių socialinių ryšių, glausis pas tėvus ar kitus gimines ir dar… jausis auka, kad kas nors jam ko nors neduoda, pvz. kambarys per mažas, pinigų nepaskolina ir t.t.
Pasidomėjus daugiau, dažnu atveju sužinosite, kad vidutinio amžiaus „jaunuolis” nebuvo durnas, tiesiog… per daug mylimas. Jo gyvenimas buvo vienas didelis „galima” – taip ir liko. Galima nedirbti, išnaudoti kitus, būti nebrandžiu, neatsakingu, švaistyti gyvenimą vėjais ir t.t. ir pan.
Per „galima” suvokiamas auklėjimas iš esmės net ne auklėjimas, o tiesiog užsitęsusios vaikystės skatinimas.
Nes tas pokytis nuo „aš esu pasaulio bamba ir man viskas galima” iki „aš esu atsakingas žmogus ir stengiuosi dėl savęs bei savo artimųjų” neįvyksta užpūtus aštuonuoliką žvakučių ant torto. Visi tie draudimai, apribojimai, elgesio taisyklės skirtos būtent tam, kad palaipsniui vaikas taptų brandžia asmenybe.
Bet biurokratai, kuriems nereikia su tais vaikais gyventi, kurie nejaučia už juos jokios atsakomybės, nutarė, kad geriausia tiesiog… viską leisti. Esą tai užtikrins laimingą vaikystę.
Taip, vaikystė gal ir bus laiminga (nors ir tai abejotina), bet… Kuo galų gale taps tas mažasis princas ar princesė? Ar biurokratai pasiruošę prisiimti atsakomybę? Žinoma, ne, nes jų atsakomybė baigiasi sulyg aštuonioliktuoju gimtadieniu. O toliau jau tėveliai turės galvoti, kaip spręsti jau suaugusio vaiko problemas, kai šis taip ir nesupras, kodėl gi jam kažkas nebegalima.
Grynai is smalsumo – o kur ir kada atsakingos uz vaikus institucijos skelbe, kad vaiku nereikia aukleti? Kiek as domejausi (teoriskai, vaiku neturiu) – visur buvo akcentuojama kad vaikus aukleti reikia, ir atsakomybe uz elgesi turi buti. Draudziamas tik auklejamas ‘senoviniais’ metodais, per musima.
Draudžiamas emocinis, psichologinis ir fizinis smurtas, tai iš esmės – bet koks auklėjimas. Nes bet kokį draudimą galima įvardinti kaip emocinį smurtą.
Iš kur jūs traukiate, jog tiems vaikams viskas leidžiama? Pvz.: jei mokyklos taisyklėse parašyta, jog negalima pamokose naudotis mob. telefonais, tai mokytojai turi pilną teisę juos paimti. t.y. laikyti mokyklos taisyklių ir t.t. Jau nekalbant apie rūkymą, alkoholio vartojimą.
O kaip paimti? Jei mokinys neduoda, ką tada daryti?
Visa tvarka, ką tokiu atveju daryti, yra aprašyta mokyklos vidaus tvarkos taisyklėse.
Tai papasakokit. Aš gi neskaičius tų taisyklių.
Nenusišnekėkite „Roki”. Jūs nedirbote mokytoju, aš gi dirbau. Antra, jūs net neįsivaizduojate kas kiltų jie mokytojas paimtų telefoną. Nuo kaltinimų vagyste, turto atėmimu, net iš tėvelių pusės („gi reikia su vaiku susiekti”) neatsiginsite, nors taip, mokyklos taisyklės draudžia pamokų metu naudotis telefonu. Ir mokiniai tai žino, bet nepaiso.
kiekviena mokykla pasitvirtinus savo taisykles ir jomis turi vadovautis. Pagal jūsų logiką jei yra važinėjančių neblaivių asmenų tai vadinasi jiems galima?
Štai tos pačios Žiežmarių gimnazijos taisyklės, kuriose nurodytos visos pareigos ir teisės: http://ziezmariai.lm.lt/~detach/v2/images/file/veikla/tvarkos/2013/DT1_mokiniu_tais.doc
Savais žodžiais atsakyti nepavyktų?
Tik nereikia čia apsimetinėti. Esmė, ta jog prirašėt čia pievų, jog mokiniai neturi pareigų. Nors tai jūsų nuomonė, ir aš ją gerbiu.
Ne be reikalo proteviai atrado berzine kose,ne be reikalo.nemanau,kad jie buvo durnesni uz juvenaline gauja.