Dažniausiai nekenčiu gruodžio – ir ne be reikalo.
Mano gimtadienis, mano vyro gimtadienis, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai – daugybė suknistų progų „džiaugtis” – net jei nėra kuo džiaugtis.
Daugybę kartų gyvenime taip jau sutapdavo, kad būtent gruodį mane užklupdavo sunkiausi išbandymai. Ir tuomet – lyg to dar būtų maža – ant galvos pasipila sms žinutės, sveikinimai Facebook.com, gėlės, tortai ir klausimai – kur, kaip, su kuo.
Pragare su šėtonu, bliamba.
Šis gruodis irgi nėra lengvas. Tiesą sakant, net labai sunkus. Pirmą kartą neturiu papuoštos Kalėdų eglutės. Pirmą kartą nesu nupirkusi nei vienos dovanos. Pirmą kartą nelabai noriu kažką sveikinti ar sulaukti sveikinimų.
Pirmą kartą… visą mėnesį nerašiau – nieko. Nei postų, nei tinklaraščio, nei link pabaigos artėjančio romano rankraščio.
Tiesą sakant, ketinau „praleisti” ir šį įrašą, apsimesti, kad švenčių nėra. Apsimesti, kad tas skriejantis švenčių tramvajus mane aplenkė – bet taip nėra. Ir – Dievas mato – gerai, kad taip nėra.
Paradoksas ir didžiausia dovana, kad būtent tada, kai užpuola sunkumai, suprantu, kad… kažką darau gerai. Nes daugybė – tikrai daugybė – draugų, giminių, klientų ir… kitų žmonių pasiūlo pagalbos ranką – neprašyti.
Esu labai jums visiems dėkinga ir tikiuosi, kad jūsų šventės bus sklidinos laimės, o ateinantys metai – lengvi ir pūkuoti lyg rožiniai debesėliai.
Ačiū, S., už trumpą gimtadienio sveikinimą. Tą dieną tai buvo daug.
Ačiū, Sandra, kad radai mane po tiek metų ir tiek daug man padėjai.
Ačiū, Agne, kad nebepyksti.
Ačiū, krikštomamyte, už tai, kad vėl turiu savo „antrą mamą”.
Ačiū, Mindaugai, už palaikymą, nors mūsų nuomonės ir ne visados sutapdavo.
Ačiū visiems visiems, kurie buvo, išbuvo ir… padėjo man išgyventi dar vieną suknistą gruodį.
Gražių švenčių, brangieji!
