Dėl Brexit įtakos ekonomikai pasisakė dauguma Lietuvos politikų, ekonomistų ir žurnalistų. Tačiau visi kiti aspektai iš esmės nenagrinėti, nors aš negalėčiau sutikti, kad Brexit yra vien tik ekonominis įvykis.
Tai, kad visuomenė iš esmės pradedama laikyti vien tik ekonominiu vienetu ir kodėl tai blogai, pasisakė Aušra Maldeikienė. Nors ir ne su visais jos išdėstytais argumentais sutinku, bet išvada, mano akimis, daugiau, nei teisinga:
„Kai žmogaus ar valstybės gyvenime nugali grynai techninis, pragmatiškas pradas, tai žmogus ar valstybė praranda judėjimo kryptį. Prasminga tik tokia nauda, kuri nenaikina daiktų ir tikrovės esmės (laisvės, atsakomybės, meilės ar gailestingumo). Kai sumenksta ar nyksta meditatyvusis pradas, kuris ir saugo tą bet kokio veiksmo prasmės šaltinį, gyvybė miršta, o šalis galiausiai netenka laisvės.”
Neabejotina, kad normalioje visuomenėje pinigai tėra įrankis, o ne tikslas. Mūsų visuomenėje pinigai paverčiami tikslu, nors savo esme tai tas pats, kas tikslu laikyti kauptuką, o ne bulvių derlių. Su tais pačiais pinigais galima kurti ir naikinti, taigi, pinigai kaip tikslas objektyviai niekinė kategorija. Jei žmogus nežino, kam jam tie pinigai reikalingi, tai kad ir kiek jis jų turėtų, bet žmogiškąja prasme jokio tikslo nebus pasiekęs.
Galbūt todėl taip sparčiai daugėja „auksinio jaunimo„, kuris švaistosi tuo, ko neuždirbo, ir mano, kad pinigų turėjimas (leidimas) savaime yra savirealizacija. Tikroji savirealizacija su pinigais turi bendro tik tiek, kiek jie tarnauja tikslams pasiekti. Kai žmogus tarnauja pinigams, tai reiškia, kad jis neturi tikslo ir niekaip savęs nerealizuoja. Tai tarsi stovėti bulvių lysvėje ir mosuoti kauptuku ore. Galimybių yra, bet jos nenaudojamos.
Supratimas, kad pinigai nėra tikslas, leidžia į pasaulį žiūrėti plačiau ir suvokti, kad Sąjunga – ne tik ekonomika, o sprendimai gali ir normalioje visuomenėje turi būti paremti ne tik pinigais.
Tuo tarpu anglų sprendimas matuojamas vien per šaltą ekonomikos prizmę, visaip kaip nuvertinant jų pasirinkimą ir skaičiuojant (menamus) finansinius nuostolius.
Turėčiau pastebėti, kad Lietuvoje anglų pasirinkimas buvo eskaluojamas 2 kryptimis:
1) Smerkiant David Cameron, kad šis leido tautai pasirinkti;
2) Smerkiant tautą, kad ji (blogai) pasirinko.
Tuo tarpu klausimai, kodėl David Cameron leido tautai pasirinkti arba kodėl tauta taip pasirinko net nebuvo keliami. Dauguma politikų (išskyrus Remigijų Šimašių) išdidžiai samprotavo, kad „liaudis” esanti per buka nuspręsti, kaip jai gyventi, tai užtat jie nusprendžia geriau. Cinizmo taures skynė parlamentarė Rasa Juknevičienė, pareiškusi, kad pažadų rinkėjams pildymas yra populizmas, Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas Teodoras Žukas, tėškęs, kad „daugiau jokių tiesioginės demokratijos išraiškų” ir kad „liaudis dar kartą įrodė, kad yra negabi mąstyti„, ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas demokratišką referendumą apibūdinęs kaip „praleistą įvartį„.
O baisiausia, kad šitie jų nepadorūs keiksmai nebuvo įvertinti kaip pavojus demokratijai, nors jie atvirai konstatavo, kad yra prieš tautos valią spręsti. Ar įsivaizduojate, kokioje visuomenėje mes gyvename, jei tokie pareiškimai nesulaukė net kritikos, jau nekalbant apie tai, kad poniai Juknevičienei normaliai reikėjo pasiūlyti eiti ožkų melžti, užuot melžus biudžetą tų, kurių ji tiek negerbia, kad neigia jų teisę rinktis?
Dauguma žmonių (ir būtent vadinamųjų intelektualų) iš tiesų yra tiek nubukinti, kad geba žvelgti tik per ekonominę prizmę, nors… Ta jų prizmė dažnai suformuota visokių mačiulių ir šilėnų, kurie iš esmės objektyvūs tiek, kiek tik gali būti objektyvus nusamdytas ruporas.
Ir štai būtent tokioje visuomenėje, kurioje ekonomikos žinios gaunamos iš banko ekonomistų postų facebook, skurdas yra prilyginamas bukumui ir tinginystei, o laisvė matuojama šlamančiųjų kiekiu kišenėje, mes turime paradoksą, kai Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Suverenitetas priklauso Tautai„, tuo tarpu politikai atvirai samprotauja, kad liaudis esanti per buka tuo suverenitetu naudotis.
Taigi… Ar išsaugojome tai, dėl ko 1991 m. paaukota 14 gyvybių? Ne. Imperija vadinasi kitaip, bet požiūris į žmogų toks pats – liaudis, baudžiauninkas, vatnikas – ne jam spręsti. Ir čia atvirai, ta prasme. Atvirai demonstruojamos tokios pažiūros, o visi linksi, laikina, nes… Ekonomika?
Ką lietuvis gali papasakoti apie ekonomiką anglui, kuris jau geri pora šimtų metų gyvena taip, kaip lietuvis niekados negyveno ir matyt artimiausią dešimtmetį negyvens? Anglas tiek iki ES gerai gyveno, tiek ES gerai gyveno, tiek ir be ES tikėtinai gerai gyvens. Tuo tarpu lietuvis nei be ES, nei su ES gerai negyvena. Ir ar ta ES tikrai tiek jau daug pakeičia, jei emigracijos kryptys liko tos pačios, o srautai tik padidėjo? Jau dvylika metų ES, o MMA vis dar nesiekia 400 Eur.
Pasaulis toli gražu neapsiriboja ES sienomis, o pasaulio praktikoje gausu valstybių, kurios, nebūdamos ES, gyvena gražiai ir sočiai. Vien tik bukas technokratinių ekonomistų požiūris lemia tikėjimą, kad išstodama iš ES Didžioji Britanija pasmerktų save viduramžiams, nors kalba matyt blogiausiu atveju apie laikiną sunkmetį. Ir šiaip jau siūlyčiau moralus apie ekonomiką anglams skaityti tada, kai Lietuva įdarbins bet puse tiek britų, kiek Britanija įdarbino lietuvių.
Britai pasinaudojo savo teise nuspręsti, nes pas juos vis dar gyva demokratija ir valstybės vadovai nelaiko tautos bukomis avimis. Tokios teisės reikia pavydėti ir mokytis, kaip to pasiekti, o ne laikinti parlamentarų, kurie tyčiojasi iš konstitucinių teisių postus, ir skaičiuoti, kiek sublogs statistinio anglo piniginė.
Kiek pamenu, kai Lietuva išstojinėjo iš kitos tokios garsios sąjungos, tai jai ne tik visokie mačiuliai prognozavo finansinį krachą, tačiau buvo vykdoma reali ekonominė blokada. Ar tai pakeitė Lietuvos poziciją? Tai kodėl turėtų pakeisti Anglijos?
Europos Sąjunga nuo kitos garsios Sąjungos iš esmės ir skiriasi tuo, kad dalyvavimas joje – savanoriškas, ir todėl daugiau, nei keistai atrodo Lietuvos politinio elito samprotavimai, kad ši Sąjunga tarsi „privaloma”, o jei tauta nori kitaip, tai velniop tą tautą.
Tikrasis klausimas, kuris rodytų politinę brandą ir pagarbą demokratijai, turėjo būti – kodėl anglai nori išstoti iš Europos Sąjungos?
Ir tik tada, kai Lietuvos politinis branduolys supras, kad priežastys svarbiau už pasekmes ir nustos kovoti su realybe patyčiomis, mes gyvensime kažkaip panašiai kaip anglai. Su pilnesne pinigine ir vertę turinčiu balsu.
O kol kas matau tik nykią provinciją, kur viskas matuojama pinigais ir kišeninių ekonomistų prognozėmis, o dėl pilnesnės piniginės svaigstantys neoliberalai pasiruošę nusispjauti net ir į demokratiją. Kad tik tų euriukų piniginėje daugiau būtų. Nepaisant to, kad jie net nežino, kam konkrečiai jiems anų reikia. Juk nieko vertingesnio už laisvę vis tiek nenusipirksi.
Lidzita,puikiai:). Prievarta brukama nuomone nera jokia demokratija. O ir sunkumai laikini,jei pasaulis anglus supras ir nekaisios pagaliu i ratus san kcijomis ar dar velniai zino kuo:(
Ir aš taip manau.
Na, as optimistas, ir manau, kad visi pasikeitimai – tik i gera. Straipsnis taipogi puikus. Yra tik viena smulkmena – isties dauguma balsavusiuju „leave” nesuvoke, uz ka balsuoja. Platinant dezinformacija zudoma demokratija ir pasirinkimo laisve, kas siuo atveju ir ivyko.
Remain kampanijos argumentai irgi toli gražu nebuvo objektyvūs. Ją palaikantys komentarai iš išorės irgi buvo nelabai demokratiški. Tokie tokius sutiko…
Tuo labiau. Taip iseina, kad referendume dalyvavo ne atskiri asmenys su savo nuomone ir isitikinimais, o dvi ziniasklaidos stovyklos.
O kadanors būna kitaip?
Praktiškai visada yra šiek tiek motyvuotų žmonių abiejose (ar daugiau) stovyklose. Ir masės, kurios nuseka į vieną ar kitą pusę paklausę pirmųjų argumentų. Tik nereikėtų dėl to kaltinti žiniasklaidos. Tai tik viena iš motyvuotųjų išraiškų. Pati savimi nei bloga, nei gera.
Čia pastebėjote įdomiąją reikalo pusę. Taip, tikrai visados žmones įtakoja spauda, agitacijos ir pan. Ir niekas niekados nekeldavo klausimų, ar tie balsavimai galiojantys. Šiuo atveju daugeliui stogus nunešė tiek, kad ėmė rimtai svarstyti esą tauta negalėjo balsuoti dėl informacijos trūkumo (nors jos trūksta per absoliučiai visus rinkimus). Aš negaliu patikėti, kiek lietuviui reiškia ES. Čia rimčiau už religiją gaunasi.
Na, taip, sautuvas pats savaime nera kaltas – kaltas tas, kas ji nukreipia ir paspaudzia gaiduka. Taigi, is esmes masiu demokratija neegzistuoja ir negali egzistuoti.
Liūdna, kad koncervatoriai dar labiau gadinasi reitingus prieš artėjančius seimo rinkimus. Bent mano akyse.
Jie sugeba pramušti dugną. Tas tiesa.
Wow. Pajauskit šito sakinį:”Jau dvylika metų ES, o MMA vis dar nesiekia 400 Eur.”
Ką miela populiste autore būtumėte parašiusi, jei mma tarkim būtų 400eur arba 500eur ? Gal „Jau dvylika metų ES, o MMA vis dar nesiekia 600 Eur.” ? Skaičius galim keisti pagal savo skonį, bet skamba lygiai taip pat nesamoningai kaip ir pirmas variantas. Ypač prieš tai paminejus, kad ne piniguose laimė ir sudirbus auksinį jaunimą.
Norėjau pasakyti, kad ES savaime nelaiduoja nei gero, nei blogo gyvenimo, ką patvirtina ir tai, kad pragyvenimo lygis skirtingose narėse LABAI STIPRIAI skiriasi. O dėl auksinio jaunimo, tai galima, aišku, sakyti, kad tai ir labai gerai, kai tėvelių ir senelių uždirbti pinigai leidžiami narkotikams ir paleistuvystėms.
hmmm.. o tai „Leave” balsavo tik del „meditatyviojo prado” ar visgi del pinigu? 😉
„mes EU daugiau sumokam nei gaunam”, „Rytu Europos runkeliai atima musu darbo vietas”, „imigrantai parazituoja musu soc. sistema” …
Turbūt, jei nesupratote teksto esmės, tai man reikia kaltinti save. Prisiimu šią kaltę ir paaiškinu, kad pinigų vertė kaip tokia tekste nėra kvestionuojama. Nei mano, nei lygtais Maldeikienės. Aš asmeniškai kvestionuoju tai, kai pinigai laikomi vertybe savaime arba kai jie pastatomi į pirmą vietą. Kai žmogaus santykis su pinigais yra adekvatus, viskas gerai. Aš nežinau, kiek britų santykis su pinigais yra/buvo adekvatus, bet manau, kad sprendimą trauktis iš ES lėmė ne tik ekonominiai motyvai. Bet net jeigu lėmė tik ekonominiai, tai vis tiek nepaneigia jų teisės rinktis. Nes tokia demokratijos esmė. Ir užtat mes negalime kvestionuoti, kad jie neturėjo teisės rinktis arba jie blogai pasirinko ir užtat laikome tą sprendimą negaliojančiu. Ta prasme, nepriklausomai nuo motyvų, jie padarė tai, ką jiems leidžia jų konstitucinės teisės. Ir mane gąsdina šito aspekto nesupratimas. Nes jei mes imsime teigti, kad mums nepalankūs arba nenaudingi sprendimai yra „negaliojantys” ir kad žmonės negalėjo jų priimti, nes „buvo per mažai informuoti” ar pan., tai mes sudeginsime demokratiją. Ir tada bus daug blogiau, nei ES subyrėjimas apskritai. Realiai aš save labiau priskirčiau prie eurošalininkų, nei euroskeptikų, bet aš suprantu, kad vienas iš tų „euro” privalumų ir yra tai, kad mes gerbiame demokratiškas vertybes ir buvimas ES yra savanoriškas. Suprantant tai, nekyla jokių norų užginčyti kažkokios valstybės išėjimą iš ES. Nori to ar ne.
Ištrauka iš ilgesnio komentaro, bet į temą:
Neseniai šnekėjau su vienu pagyvenusiu britu, Brexit šalininku. Štai jo jausena: kai mes stojome į ES, tai buvo vos keletas valstybių, kurios dar buvo ir apylygės. Gyvenome neblogai tada ir be ES. O dabar turime išlaikyti krūvą Rumunijų, Bulgarijų, Lenkijų ir Lietuvų. Juk ne į tai mes stojome, bet kažkas už mus nusprendė, kad šios šalys bus dalis mūsų. Ir net ne mūsų valdžia, kuriai mes suteikėme mandatą, bet kažkoks Briuselis, kuris yra toli ir labai jau abstraktus.
Ką tai rodo? Ogi skirtingai nei gali atrodyti, kad demokratija per didelė, tai rodo, kad demokratija per maža. Šis britas nenusprendė priimti Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos. Jam pikta, kad kažkas šias valstybes pasodino jam ant galvos. Ir tas pyktis yra visgi racionalus, apgalvotas, paremtas argumentais. Gal reikėjo referendumo ne dėl išėjimo, o dėl kitų valstybių priėmimo? Tada sprendimas būtų jų ir įtampos būtų ženkliai mažiau. Tauta nusprendė, o ne Briuselis.
Taiklus pastebėjimas. Sukurti bendrą ekonominę erdvę buvo gera mintis, bet praktiškai labai sunkiai įgyvendinama. Be to, laikui bėgant bendra ekonominė erdvė tapo ir bendra socialine, kultūros ir pan. erdve, kas atitinkamai lėmė dar daugiau sunkumų. Aišku, tikėtina, kad jei dėl naujų narių priėmimo būtų spręsta referendumuose jau esamų narių, tai nei Lietuva, nei kokia tai Rumunija ES narėmis tikrai nebūtų 😉
Tikriausiai ES būtų be Lietuvos, bet atsiribojus nuo emocinės sąsajos su šia valstybe, galima pastebėti, kad be Lietuvos, bet veikiausiai vis dar su Didžiaja Britanija. Ir su kitomis valstybėmis, kurios galbūt paseks JK pavyzdžiu ateityje. Kalbant toliau į tą temą: Britų Brexit man asmeniškai atrodo klaida, tačiau puiki klaida, nes jei iš tiesų tie, kurie balsavo už „leave” pajaus, kad blogai, tai prisidės prie tautos augimo. Yra gi ta dalis, kurie sako, kad dabar balsuotų kitaip, tarsi čia koks žaidimas buvo. Kitą kartą jie galvos atidžiau. Ir taip yra ne dėl to, kad negalima tautai leisti nuspręsti, bet dėl to, kad buvo leidžiama spręsti per retai. Jei leistume spręsti tiesiogiai dažniau, tai gal ir ta Lietuva ir Rumunija būtų priimtos.
Sunku pasakyti. Idėja teoriškai graži, bet praktiškai įgyvendinimas komplikuotas.
Taip Brexit įvyko ir niekas nepakeis sprendimo. Taip britai nusprendė, taip ES pati prisižaidė. Bet jūsų mintis, kad remain tik piniginis motyvas, yra jūsų kreivas įsivaizdavimas, buvo ir kitų argumentų. Dar daugiau manymas, kad Brexit pozicija apima nematerialius dalykus ir vien dėl to geresnė yra toks pat šventas tikėjimas.
Kuo jūs skiriatės nuo šventai tikinčiųjų ES reikalingumu? Niekuo, lygiai taip pat tikite, kad viskas tik neoliberalizmo ir kapitalistiniai sumetimai, kurie defaultu amoralūs, menkaverčiai ir oponuojanti pozicija bus geresnė.
Iš kur tas naivumas, kad čia tik liaudies apsisprendimo klausimas?
Populizmu vadinti referendumo užkulsių žaidimus yra fakto konstatavimas, o ne „teisės” ir plesbicito neigimas iki ko jūs norite viską pritempti. Realybė ta, kad konkretūs politikai referendumą išnaudojo savo reikmėms. Kaip ir rezultatą dabar juknevičienės ir co. Pasekmės ne ką mažiau svarbios nei priežastys. Bulvėms augti reikia žinoti, kad jos užaugs, o ne kad sėdamas norėjai valgyti. Jei jos neužaugs, alkio nepakeisi. Supraskite, kad politika, ekonomika, o ne tik visuomenės sprendimo klausimas turėjo referendume svarbos. Jungtinė Karalystė, ta pati monopolinė, švogerinė Lietuva pilna politikos susitarimų, kuri įteisinta aristokratijos ir elito pavidalu. Skirtumas tai, kad ji turėjo galimybes šimtmečius formuotis ir būti pasaulio centru, prabangos kurios mes neturėsime ir kapanosimės šūdu geopolitinėje duobėje. Ne konservatoriai problema tiktai, jie ant akių pakliūna. Manote visuomenė, kuri remia atvirai oligarchinę sistemą (DP balsai, Malinausko balsai, Karbauskio balsai, Guogos balsai – tai ne visuomenės nuomonė???? kaip Brexit balsai???) norės pokyčiu ir suteikus šansą priims demokratišką sprendimą? Ne ji tik įtvirtins status quo, kurį sušers populistai. Kai pati visuomenė, norės referendumų tada ir kažkas bus. Bėt tikrai nesitikėkite, kad nebus ten jokio populizmo įtakos žaidimų. Vienintelis dalykas, ką iš tikro galima pasimokyti iš britų yra tuos žaidimus nukreipti sau į naudą.