Fasadinių miestų fasadiniai gyvenimai

Mes niekados nebūname tikri – nebent vieni namuose, aklinai užtrauktomis užuolaidomis. Bet net ir tada baugoka.

Nebūname tikri net prie mylimųjų, išties ypač prie mylimųjų, nes juk jie – pamatę mus tokius tikrus – gali imti ir nustoti mylėti – ne ironija, veikiau liūdna galimybė.

Kaip slepiame savo dvasinį gyvenimą, taip ir nepriteklių, išsilavinimo spragas ar tiesiog klaidas. Kiek kartų neturėdami pinigų pamelavome, kad kažko nenorime (juk taip baisu pripažinti neįperkant), kiek kartų juokėmės iš sąmojų, kurių išties nesupratome, ar nutylėjome apie situacijas, kuriose patyrėme gėdos. Apsimetame pavykusiais – tokiais, kokius matome kitus ir kokius – manome – kiti nori mus matyti.

Ir nedrįstu sakyti, kad tai būtinai blogai, galbūt išties netobulumas mus taip gąsdina, kad vienintelis būdas gyventi – žaisti.

Tik tie žaidimai įgauna vis didesnius ir didesnius mąstus. Tas, kas apsimetinėja prieš save, prieš draugus, prieš visuomenę, apsimetinės ir prieš valstybę. Pati valstybė, valdoma apsimetinėtojų, tampa melaginga. Ir štai mes turime kuo gražiausius miestus, pavyzdingai sutvarkytus už mokesčių mokėtojų pinigus, ir turime mokesčių mokėtojus, kurie tuo netgi džiaugiasi, – vis tie masinantys gražūs fasadai.

„Koks puikus meras x – kaip sutvarkė miestą!” – vienas dažniausių teiginių girdimų iš dažno miesto gyventojo. O tie merai stengiasi – greit neliks nei vienos nepakeistos grindinio plytelės – ar gali būti geresnis būdas taškyti mokesčių mokėtojų pinigus ir dar… augintis reitingus? Greičiausiai ne.

Ir visai nesvarbu, kad daugybė miestiečių vargiai gali įpirkti nuosavą būstą ar išleisti vaikus į mokslus, ir kad daugeliu atvejų būtų kur kas racionalesnių galimybių panaudoti tuos pinigus nei tiesiog sudėti į grindinį.

Žmonėms patinka gražūs fasadai. Tokie pat netikri kaip ir jų pačių gyvenimai.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.