Esu ne kartą girdėjusi, kad esu vienas labiausiai įkvepiančių žmonių. Deja, tik visai neseniai supratau, kad man pačiai to įkvėpimo labai trūksta.
Žmonės, su kuriais bendrauju, nėra labai įkvepiantys. Ne, dauguma jų – bambekliai, pervargę, turintys finansinių problemų. Ir, sakant atvirai, kitokie man net nepatinka.
Bendravimas su tais, kuriems ne itin sekasi, turi tą „patogią pusę”, kad tada jautiesi šiek tiek „gelbėtojas”, o ir paties nesėkmės nebeatrodo tokios reikšmingos.
Nepatogi pusė, kad persisunki negatyviu požiūriu ir išmoksti elgesio modelių, kurie diena iš dienos griauna tavo gyvenimą.
Nereikia suprasti perdėtai ir, nutikus nelaimei, žmogaus atsižadėti – kiekvienam pasitaiko duobių. Jei nustosite bendrauti su visais, kas neteko darbo, bankrutavo ar išgyvena sunkias skyrybas, tikėtinai greitai sulauksite dienų, kai nebebus su kuo bendrauti. Be to, pagarsėsite kaip užkietėjęs psichopatas. Kita vertus, jei visa Jūsų aplinka – nuolatiniai nelaimėliai ir pokalbiai su draugais primena psichologinės pagalbos liniją, tai yra požymis, kad metas praplėsti akiratį ir paieškoti žmonių, kurie… moka gyventi gerai.
Nors šių žmonių kriterijai dažnai būna aukštesni, su jais kartais gali pasijusti nepilnaverčiu ar šiek tiek pavydėti.
Neketinu nusisukti nuo visų, kas turės problemų, tačiau stengsiuosi, kad mano pažįstamų rate dominuotų turintys sprendimų.