Pieno liaukų hipoplazija

Kad mano krūtys yra kitokios nei daugumos merginų, aš pastebėjau dar paauglystėje, tačiau maniau, kad „tiesiog tokia forma“. Galbūt, turėdama daugiau kompleksų, būčiau kreipusis į plastikos chirurgą ir (galbūt) jis būtų pasakęs, jog problema – ne tik estetinė. Nors gal ir ne, nes apie pieno liaukų hipoplaziją dauguma gydytojų, kaip, beje, ir akušerių ar žindymo konsultančių negirdėję. Vyras sakė, kad studijuojant mediciną to nemokė.

Laukiantis mano krūtinė nei kiek nepadidėjo, man niekados nesisunkė priešpienis ar pienas. Buvo keista skaityti, kad moterys jau nėštumo pradžioje keičia liemenėles, dedasi įklotus sugerti pienui. Aš liemenėlių nekeičiau nei besilaukdama, nei pagimdžiusi. Puikiai tiko tos, kurias nešiojau iki pastodama.

Suprantu, kad skamba keistai, bet… Juk visur sakoma, kad nei krūtinės forma, nei dydis neturi įtakos žindymui, tiesa? Ir kad kiekviena mama pagamina tiek pieno, kiek reikia jos vaikui? Taigi, aš to nesureikšminau. Tiesą sakant, net džiaugiausi, kad taip yra, plius, siejau su itin mažu svorio priaugimu nėštumo metu (gimdydama svėriau tik 6 kg daugiau nei iki pastodama).

Pamenu, kartą užsiminiau dukters tėčiui, kad kitos nėščiosios perkasi didesnes liemenėles ir jis tik numojo: „ai, jos persivalgo bandelių“.

Po gimdymo mano nuogą krūtinę matė daugybė medicinos darbuotojų ir viena žindymo konsultantė. Niekas net neužsiminė, kad kažkas negerai. Nekalbu apie tai, kad mano krūtys nebuvo normaliai sukietėję. Jų forma akivaizdžiai skyrėsi nuo normalių – itin atitolę, pailgos. Jei reiktų parinkti epitetą, tai nebūtų „sunokę melionai“. Greičiau jau „spanielio ausys“.

Tačiau viskas, ko sulaukiau, buvo raginimas „žindyti pagal poreikį“, tikinant, kad tokiu atveju pieno bus pakankamai.

Iš tiesų moterims, kurių pieno liaukos ne pakankamai išsivystę, laktacija itin limituota. Ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kaip dažnai jos žindys, ar geras vaiko pasaitėlis, ar gerai apžioja ir t.t. ir pan.

Žindydavau sumoje po kokias 16 ar 18 val. paroje.  Merdėjau iš nuovargio. Dukra – taip pat. Tačiau pieno nepadaugėjo. Žinoma, pasiekiau tą savo individualų maksimumą, tačiau jis buvo  nepakankamas išmaitinti net naujagimio, nekalbant apie kūdikį.

Aš niekados nejaučiau jokio pieno „priplūdimo“ (nors mėnesį išimtinai žindžiau), nejausdavau net pieno tekėjimo. Pienas ne tekėdavo, bet varvėdavo kaip lašantis čiaupas. Kad krūtys jau tuščios, suprasdavau iš dukters reakcijų ir fiziškai čiuopdama.

Aš desperatiškai, tiesiog desperatiškai ieškojau pagalbos. Tačiau girdėjau tik „žindyk pagal poreikį ir pieno bus“, „visi vaikai kartais kabo ant papo„, „nepanikuok“ ir t.t. ir pan.

To pasekoje mano dukra mėnesį laiko badavo.

Kas įdomiausia, lietuvių kalba apie šią būklę informacijos beveik nėra, o ir anglų kalba labai menkinama, tvirtinant neva tai būdinga „ne daugiau kaip 1 proc. moterų“. Net keista, kiek daug iš to „1 procento“ aš sutikau.

Ir labai įdomu, kaip jie tą procentą apskaičiavo, jei negalėjimas žindyti/nežindymas praktiškai 100 proc. „nurašomas“ ant „nenorėjo“, „nemokėjo“, „blogas pasaitėlis“, „blogas apžiojimas“ ir t.t. ir pan. Gimdymo namuose beveik visą laiką buvau iki pusės nuoga, žindymo konsultantei vyras filmavo mano krūtis, bet, nepaisant stipriai išreikštos hipoplazijos, niekas net neužsiminė apie tai.

Viena užsienio vlogerė ašarodama pasakojo, kaip ji, negalėdama išmaitinti krūtimi kūdikio, nuolat lakstė pas gydytojus, pakeitė keturias žindymo konsultantes, tačiau apie hipoplaziją išgūglino pati. Niekas net neužsiminė, kad taip gali būti. Tokių istorijų pilni užsienio vlogai ir forumai.

Kai pranešiau mane konsultavusiai žindymo konsultantei, kad pradėjau primaitinimą mišiniu, ji mestelėjo „motinos psichologinė sveikata irgi svarbu“. Tarsi tai, kad, gimusi 3005 gr, mėnesio gale mano dukrytė svėrė tik 3170 gr, būtų „mano psichologinė sveikata“.

Moterys, kurios objektyviai negali žindyti (arba tiksliau – negali išimtinai žindyti) sulaukia tik nieko vertų patarimų žindyti pagal poreikį, pakeisti pozą, vartoti ožragę ar gerti daug vandens. Jos yra kaltinamos, kad „nemoka“ ar „nenori“. O kartais kaltinami net jų vaikai, kad „blogai apžioja“ ar „blogas pasaitėlis“.

Iš esmės yra smerkiamos dėl savo biologinės ypatybės, kurios negali pakeisti.

Nors tiksli pieno liaukų hipoplazijos priežastis nėra žinoma, ši būklė yra konstanta.

Ir man labai gaila, kad aš viso to nežinojau, kai gimė dukra. Tad jei Jums „nesiseka“ žindyti arba turite pažįstamą/draugę/giminaitę, kuriai „nesiseka“ žindyti, pasidalinkite su ja šiuo straipsniu. Tai gali suteikti daug atsakymų motinoms ir reikiamų maistinių medžiagų jų kūdikiams.

Ir nepamirškite – vienas pavedimas geriau už tūkstantį ačiū 😉 Paremkite per PayPal. 

4 atsakymai į “Pieno liaukų hipoplazija”

  1. Grynas ekshibicionizmas. Jokio santurumo, privatumo, elementataus etiketo.
    O po kiekvienos rasliavones dar ir butinas atributas – pinigu kliancijimas. Nematau nieko vertingo, uz ka skaitytojai turetu selpti autore. Man butu geda prasineti pinigu.

    1. Tai aš ir maitinau ožkos pieno mišiniu. O problemas nurodžiau straipsnyje 🙂 Aišku, dar kainą galima pridėti – 18,99 Eur už 400 gr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *