Gydytojai: Dažnai klystantys herojai

Nežinau, ar pastebėjote, bet dauguma kultinių serialų susiję su medicina. Daug gerai įvertintų filmų – irgi.  Mus masina žmonės baltais chalatais ar mėlynomis pižamomis. Jų gebėjimas išgelbėti gyvybę, nors tėra profesine veikla, prilyginamas kone dieviškumui. Ir iš principo natūralu pasitikėti gydytoju – kitaip būtų be galo sunku pasakoti asmeniškiausius dalykus, nusirengti, leistis liečiamam ar net… pjaustomam. Gydytojams leidžiame su savimi daryti tai, ko neleistume niekam kitam. Lankymasis pas medikus iš esmės pagrįstas jų autoritetu, manymu, kad jie žino, kaip pataisyti mūsų sveikatą. Kas, aišku, ne visados tiesa.

Kartais dėl natūralių biologinių priežasčių, o kartais dėl gydytojo aplaidumo ar nekompetencijos gydymas gali neduoti naudos. Yra toks įsimintinas anekdotas: „Gydytojau, kiek aš Jums skolingas? – Duokite pusę tiek, kiek būtumėte davęs, jei pasveiktumėte“. Taigi, tas amžinas klausimas ir gerai numanomas atsakymas – kiek duotumėte gydytojui, kad pasveiktumėte?

Šitas gydytojo apriorinis autoritetas apsunkina medikų kritiką ir įgalina juos manipuliuoti per daug sveikata susirūpinusias žmonėmis. Kas, panašu, įvyko ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Gydytojai pasitelkė savo žavesį, įtaigą ir profesijos prestižą tam, kad pasėtų visuomenėje paniką, o visuomenė ne tik nepyko – ji dėkojo, dėkojo ir dėkojo.

Žmonės liko be darbų, o gydytojams kėlė algas, tačiau, nepaisant to, visi lyg užsukti čiulbėjo „ačiū, medikams“. Bedarbiai vežė maistą, įmonės siuntė rankų kremus, o medikai viską priėmė, viskuo džiaugėsi ir atsilygino… dar daugiau kurstydami paniką.

Jaunos gražios gydytojos kėlė nuotraukas su kaukėmis ir rašė, kad bijo negrįžti namo pas vaikus, vyresni medikai vyrai rimtais veidais postringavo apie apokalipsę ir skaičiavo būsimas aukas.  Žmonės trynėsi rankas dezinfekciniais skysčiais iki žaizdų, deginosi nosis eteriniais aliejais, daug kas įgavo tokią socialinę fobiją, kad ne tik patys nekėlė kojos iš namų, bet ir pranešinėdavo policijai apie į kiemą išleistus pažaisti vaikus. Atmosfera ėmė priminti jau net ne medicininį, bet siaubo filmą apie zombius. Tuo tarpu gydytojai vis tais pat neramiais balsais kurstė baimę ir neadekvatumą, vis dejavo, kaip jiems sunku (dažnam – apmokamose atostogose).

Ir štai, po beveik dviejų mėn. psichozės ir pamišėliško kadrilio „mes visi mirsime nuo peršalimo“, vis daugiau pasaulio medikų atvirai sako, kad tai iš esmės… afera. Virusas nėra nei labai naujas, nei labai pavojingas. Mirtingumas – toks pats kaip gripo, o greičiausiai ir mažesnis, dauguma pasveiks be jokios medicininės pagalbos. Ir net tie ventiliatoriai – tie išsvajotieji ventiliatoriai, dėl kurių visi taip jaudinosi – pasirodo, kad jie dažniau pakenkia nei padeda. Apie 80 proc. žmonių juos pajungus miršta.

Panašu, kad jau arti ta diena, kai daugumai teks atsakyti į klausimą – ar medikai tiek nekvalifikuoti, ar taip manipuliavo, ir be abejo, kurį atsakymą bepasirinksi, nebegalėsi ramiai patikėti savo gyvenimo. Dėl to nusikelti mediką nuo altoriaus yra taip pat sunku kaip pripažinti, kad vyras grįžta naktį ne iš darbo, o žmona pirkosi naujus apatinius ne dėl tavęs. Akivaizdžiausius dalykus pripažinti sunku ne dėl to, kad jie mums neaiškūs, o dėl to, kad esmingi.

Aš norėčiau, kad mano požiūris į medikus būtų toks pats, koks buvo 2019 m. pabaigoje, bet panašu, kad toks nebebus. Dauguma medikų, ypač tų „frontininkų“, pademonstravo ne tik žemą profesinę kvalifikaciją, bet dar blogiau – itin žemą etiką. Yra tokia siaura riba, kurios gydytojas neturėtų peržengti jokiomis aplinkybėmis, ir toji riba yra… paciento bauginimas. Deja, daug pasaulio ir ypač Lietuvos medikų taip įsijautė į herojų vaidmenį, kad ėmė gąsdinti jau ne tik pacientus, bet net ir sveikus žmones, o rūpestį sergančiaisiais užgožė rūpestis savo paties darbo idealizavimu ir finansinių bei socialinių dividendų „kalimu“.

Visoje šioje manipuliacijų ir spekuliacijų kakofonijoje ėmė skambėti balsai  profesorių, docentų ir kitų sąžiningų gydytojų, kurie įspėja, kad šio maskarado pasekmės bus tragiškos, tačiau ne dėl viruso, o dėl sugriautos finansų sistemos, išgąsdintų, socialinę fobiją įsivariusių žmonių ir priemonių, kurios jau siūlomos kaip dirbtinai sukeltos problemos sprendimas – visuotinis sekimas bei privalomas gydymas; kaip sovietinėje Rusijoje arba komunistinėje Kinijoje.

Aš tikiu, kad laimės tie šviesūs ir orūs, tie nepamiršę, kad mediko pareiga nuraminti, o ne išgąsdinti, patarti, o ne įsakyti, kad žmogus yra sociali būtybė ir negali gyventi narve kaip gyvulys.

Jie laimės.

Bet net ir jų šviesus darbas bus suteptas kolegų netinkamu elgesiu. Net ir jais bus be proto sunku pasitikėti po viso to, ką pamatėme, išgirdome ir kas jau bliūkšta kaip pernykštis sniegas – katastrofa įvyko ne medicinoje. Katastrofa įvyko mūsų gyvenimuose, mūsų finansuose ir gydytojų etikoje, kuri šiandien pasirodė visu gražumu – reikalavę, kad visi nedirbtų ir grąsinę sveikatos sistemos „kolapsu“, dauguma Lietuvos medikų yra įsiutę iki raudonumo dėl numatomo reikalavimo pranešti (tik pranešti!), kur ir kiek valandų dirba. Sako, kad tada paskolų išmokėti negalės ir tai bus blogiau už koronavirusą.

Hipokratas vartosi karste.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.  

5 atsakymai į “Gydytojai: Dažnai klystantys herojai”

  1. Hmmm, jei nuo kosonoviruso niekas nemiršta, tik nuo lėtinių ir kitokių ligų, tai reikia įgyvendinti nacių svajonę. Paskleisti koronavirusą ir išmirs visi vėžininkai, diabetininkai, pensininkai (išskyrus turtingesnius, kurie sveikatą šveicarijose saugo) ir kitas balastas. Nereikės biuletenių, pensijų ir kitokio socialinio švaistymo. Tereikia tik plačiai paskleisti virusą – ir visuomenė liks kaip iš otto katalogo, tik jauni, sveiki ir pasitempę. Lidžita, aš manau tavo požiūris į koronavirusą yra genialus. Atsiprašau, anksčiau nesupratau ir ginčyjausi.

      1. Supratau supratau 😀 Viruso plitimas tecniškai pakankamas pasiekti 100% populiacijos per metus, jei nepasieks pirma banga, tai ateis antra, trečia, bus kitais metais ir dar kitais, jei trumpiau, patikimas pristatymas. Jei tik nebūtų karantino! O tada tik stebėk ir džiaukis, kaip nelieka ligonių, pijokų ir rūkorių. Pakartosiu, genialus planas.

  2. Jei jau žiūrėti negatyviai.
    Tai, sakyčiau, „išsigimstanti medicina“ nespės sugriauti valstybės, nes tai pirmiau padarys „išsigimusi teisė“.
    Juk už „20 metų“ nebereiks nei prezidento, nei premjero, nei seimo – nes bet kuri veikla toje „ale valstybėje“ bus legitimi tik kai bet koks krustelėjimas bus 5 teismų patvirtintas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *