Gyvenimas baimės tironijoje

Eidama į parduotuvę, sutinku kaimynę – jauną, talentingą moterį. Prisipažįsta, kad jos vyras labai sunerimęs dėl Astravo. „O kas gi dėl to Astravo?“ – nustembu. „Na, kad gali sprogti,“ – paaiškina. Kvatojuosi.

Šiais metais nuolat girdime, kad mirsime nuo koronaviruso, sprogs Astravo atominė elektrinė ir eilę kitokių apokaliptinių scenarijų, į kuriuos seniausiai nekreipiu jokio dėmesio. Bet kiti, pasirodo, kreipia. Netgi jauni, vaikus auginantys žmonės gyvena su nuolatine nelaimės nuojauta.

„Tiek drebančių žmogelių, kiek yra dabar, dar niekada nebuvo,“ – pastebėjo a.a. prof. A. Šliogeris, kuris šį fenomeną paaiškino taikliai ir iš esmės: „Anksčiau žmogus bijojo Dievo ar Šėtono. Šiandien jis bijo kur kas daugiau – baimės imperijos perimetras išsiplėtė iki begalybės. Televizorius ir kompiuteris pirmiausia yra baimės mašina, kiekvieną dieną gąsdinanti ir terorizuojanti žmones: per pasaulį nusiris finansų krizė, išsiverš ugnikalnis, užpuls kiaulių gripas, susprogdins teroristai, pakils naftos kainos, įkąs erkė, apsikrėsi AIDS, prarasi darbą, susirgsi vėžiu ir t. t. Tai litanija, pagrįsta gerai žinomu totalitarinės propagandos principu „non stop“ (liet. k. „be sustojimo“). Šiandien žmogus bijo net lašinius valgyti, nes jam bandoma įteigti, esą juose esama baisaus nuodo – cholesterolio. Tokio teroro neatlaiko ne tik maži žmogeliai, kurių yra dauguma, bet ir stiprūs žmonės.“

Ir išties, minėtos kaimynės šeima – puikus pavyzdys išsilavinusių, sėkmingų, įdomių žmonių, kurių jauną gyvenimą okupuoja baimė. Normalu, kad seniai bijo mirti ir, suvokdami neišvengiamą, nuo ryto iki vakaro klūpi bažnyčių klauptuose, tikėdamiesi permaldauti likimą. Nenormalu, kad dabar taip pat, tik kitokiuose klauptuose klūpi jauni, kūrybingi žmonės, kurie pasiruošę atsisakyti pajamų, bendravimo, atostogų, teisės patiems rūpintis savo  bei vaikų gyvenimais, kad tik… nemirtų. Juk mirtis tarsi neklusnus pyplys važinėjasi aplink dviračiu ir bet kada gali atsitrenkti. Štai kaip jie mums įteigė. Mirtis – visur aplink, drebėkite, epušės!

Šiuolaikinis žmogus nustojo tikėti Dievu ar antgamtinėmis galiomis, nebemano, kad valdžia yra Dievo vietininkas žemėje, netgi moka skaityti ir turi šiokio tokio turto, galimybes šviestis bei judėti kur panorėjęs. Būtų tikras pilietis, jei ne tai, kad dabar įtikėjo baime kaip nauja religija ir valdyti jį ne ką sunkiau nei neišprususį viduramžių baudžiauninką, maniusį, kad turi leistis plakamas iki kraujo ir dirbti iki devinto prakaito, nes ponas – Dievo pasiuntinys žemėje.

Ano vargdienio provaikis šiandien įsitikinęs, kad reikia leisti valdžiai riboti jo teises, drausti keliauti ar bendrauti, susitaikyti su pajamų praradimu ar mokesčių didėjimu, priimti bet kokias sau ir savo šeimai nepalankias sąlygas idant… nemirtų. Jis lygiai toks pats klusnus lengvatikis kaip anas viduramžių bėdžius; kiekvieno tirono svajonė. Dėl to ir gyvename vis mažiau demokratijoje ir vis daugiau tironijoje. Iš baimės suparalyžuotas nelaimėlis labiau vergas nei pilietis. Baimė atima narsą, protą, valią. Išsigandęs žmogelis – marionetė, kurią galima pastumti bet kur ir ji nereikš nei mažiausio prieštaravimo.

Dar 2019 m. pasaulis buvo atviras, skraidėme lyg paukščiai pigiais lėktuvais, o šiemet jau nesame tikri, ar per šv. Kalėdas galėsime aplankyti gretimame mieste gyvenančius gimines, nes galbūt vėl, neva dėl mūsų pačių saugumo jie pristatys barikadų ir baus didžiausiomis baudomis, nesilaikančius karantino taisyklių.

„Taip reikia,“ – sutiks bailūs lengvatikiai. – „Juk kitaip mes galime mirti“. Visai pamiršdami tą faktą, kad mirsime bet kokiu atveju. Mirties išvengti negalime. Bet dėl neracionalios, valdžios patogiai įteigtos baimės prarandame tą vienintelį dalyką, kurį galime įtakoti – savo gyvenimą, ryšius, skrydžius, prisiminimus, laiką.

Laikas byra lyg smiltys pro ištiestus pirštus, kol tyliai priimame žiaurias taisykles, kad išvengtume to, kas neišvengiamai artėja. Štai koks tas gyvenimas baimės tironijoje – sunkiausioje iš visų.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.   

2 atsakymai į “Gyvenimas baimės tironijoje”

  1. Baimė — pagrindinis reklamos ginklas, tą žinau aš, Lidžita ir nedaugelis sveiko proto (sistemos nesužaloto) žmonių. Tikėjimas į Valdžią — ištisų masių religija. Daugybė lengvatikių gyvena pagal „kvailadėžės“ sukurtus standartus. Mano galva, daugelis viešosios reklamos, agitacijos ir dezinformacijos priemonių (taip vadinu viešosios informacijos priemones) apkvailintų Lietuvos gyventojų lengviau atsiverstų iš minėtos pseudoreligijos, jeigu remtųsi Lidžitos užrašais. Man šių užrašų skaitymas — syvai sielai. Su jais linkiu Lidžitai išeiti į plačiuosius vandenis.
    Česlovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *