Įkalinti liūdesio

Užvakar po ilgos pertraukos teko lankytis bendrabutyje – tame tikrajame, kur gyventojai vis dar naudojasi bendra virtuve ir santarinėmis patalpomis. Atsilaupėjęs parketas, seniai remonto nematę sienos, nugyventi, bet vis ar tarnaujantys baldai ir visur tvyranti prasto maisto smarvė.

O vakar ilgai kalbėjausi su kito tokio pobūdžio bendrabučio gyventoju – daugiau nei 10 m. trunkantis gydymas antidepresantais ir 500 Eur nesiekiančios pajamos, susidedančios iš pareigūno pensijos ir neįgalumo, nustatyto dėl sunkios depresijos, pašalpos. Štai kas liko iš aukštąjį teisės srities išsilavinimą turinčio buvusio pareigūno. Vidutinio amžiaus, iš pažiūros tvirto vyro, besinaudojančio bendra virykle su bedantėmis, gyvenimo nukankintomis būtybėmis.

Kaip žmonės atsiduria tokioje padėtyje ir ar iš to tikrai nėra išeities?

Daliai turbūt ne. Bendrabučiuose gyvena nemažai sunkias fizines ar psichikos negalias turinčių žmonių, kurių galimybės kažką keisti ribotos; taip pat senolių. Visgi, yra ir tokių – išsilavinusių, galvotų, turinčių potencialo, tačiau jo nenaudojančio.

„Kiekvienas mes turime savo šūdo krūvą,“ – ramiai pasakiau, išgirdusi pašnekovo istoriją. – „Manoji taip pat ne tokia jau maža. Tačiau mes nesame nelaimingos vaikystės patirtys. Esame suaugę žmonės ir galime stengtis gyventi kiek įmanoma geriau, kiekvieną dieną padaryti kažką, kad kita diena būtų lengvesnė“.

„Bet man depresija, ne šiaip sau skirtas neįgalumas; aš jo nenusipirkau“ – teisinosi.

„Jūs tai galite keisti valios pastangomis,“ – priminiau. – „Ne vaistais, kurie Jums nepadės, o būtent valios pastangomis. Depresijos vaistai negydo. Depresiją gydo gyvenimo būdo keitimas,“ – įtikinėjau, tačiau pašnekovas vis prieštaravo, esą jo liga yra status quo, o vienintelis būdas neįkišti galvos į kilpą – saujomis ryjami vaistai, padedantys ne gyventi, bet funkcionuoti – užmigti, atsikelti, pasidaryti valgyti ar išvesti šunį.

„Nenusižudau tik dėl sūnaus, nes manau, kad žmogų labiausiai formuoja du dalykai – genetika ir tai, ką jis gavo vaikystėje,“ – sako kompanionas ir jaučiu, kaip užverda kraujas.

Negaliu pasakyti, kad didžiuojuosi savo tėvais ir apskritai nemanau, kad buvau jų mylima, tačiau siekiau ir vis dar siekiu gyventi pilnavertį, įspūdžių kupiną gyvenimą. Nes mes nesame nelaimingos vaikystės patirtys. Dar daugiau, nesame jokios nelaimingos patirtys.

Gyvenime kartais nutinka dalykų, kurie parbloškia, įskaudina iki širdies gelmių ar išgąsdina iki panikos. Ir kas po to? Psichiatrai, antidepresantai ir bendrabučio kambarys? Tai – tik vienas variantų. Kitas – keltis ir eiti pirmyn, netgi degančiomis anglimis ar eižėjančiu ledu.

Daugiausiai, ką galime dėl savęs padaryti, – niekados nepasiduoti. Tie, kurie kaunasi, retai geria antipresantus. O tie, kurie pasiduoda, dažniausiai atsiduria tokiose vietose, kuriose niekados nenorėjo būti. Su bendra virykle, svetimu šlapimu trenkiančia išviete ir sauja vaistų rankose.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *