„Gyvenimas ištinka,” – mėgstu kartoti; kitiems.
Keista, bet, kai gyvenimas ištinka tave patį, priimti sunkiau. Ypač, kai sulūžta viskas, kuo daug metų tikėjai, dėl ko daug metų dirbai ir su kuo siejai savo ateitį.
Stebėdama besiskiriančius žmones, dažnai galvodavau, kad tai – beprasmiška, geriau nebus. Ir tyliai džiaugdavausi, kad nesu iš jų, kad mano partnerystė lyg nepajudinama uola – nepasitenkimo, vienatvės ir neišsipildžiusių lūkesčių nepajudinama uola. Kaip jau bus, taip, bet mes kažkaip išbūsime, ištversime, neišsidraskysime.
Ir štai – atėjo diena, kai buvau priversta pasakyti „išsikraustau”. Ir tai buvo – neveidmainiauju – patys sunkiausi žodžiai mano gyvenime. Ypač dėl to, kad neturėjau jokio svaraus pasiteisinimo kaip tik… norą pabėgti.
Stebėtina – gyveni su žmogumi, visa kaip jam padedi, perimi dalį jo įpročių ir staiga supranti, kad… dūsti. Kad tas gyvenimas, tas žmogus tave dusina. Ir ne dėl to, kad jis kažkoks monstras. Veikiau dėl to, kad ta tikroji partnerystė, tas tikrasis susiliejimas, taip ir neįvyko. Kad nepaisant bendrų namų ir bendro katino esate du skirtingi žmonės, atskirai siekiantys prasmės savo gyvenime.
Ir netgi tai, atrodo, galima išbūti. Ir stengiesi išbūti tol, kol… sutinki kitą. Kaltė susimaišo su gėda, o svajonės – su baime. Juk jei jau kartą nepavyko, kokia tikimybė, kad pavyks? Ir ką pasakys žmonės?
„Atrodo, kad tu teisiniesi, jog esi su manimi,” – šiandien pasakė Jis ir aš sutikau, kad iš dalies būtent taip ir yra. Aš teisinuosi. Nes už laimės glūdi kaltė. Kad pabėgau. Pasidaviau. Išdaviau. Kad gal reikėjo bandyti toliau. Kad gal tai yra neteisinga.
Būti pamestam išties yra lengviau nei pamesti, nes tada jauti aplinkinių paramą. O ką sakyti, kai staiga nutrauki ne vienus metus trukusius santykius ir pradedi gyvenimą su kitu žmogumi? Kaip tai paaiškinti kitiems ir dar svarbiau… sau? Kaip ant savęs nepykti, kad tiek laiko nuėjo veltui ir kad užgavai tą, kas dar neseniai buvo pačiu svarbiausiu? Kaip priimti, kad kadaise tarti meilės žodžiai neteko prasmės, o visi bendri planai paskendo nevilties jūroje?
Ilgą laiką vengiau pažįstamų. Nenorėjau nieko aiškinti. Kalbėti apie priežastis, atsakinėti į klausimus. Atrodė, kad geriausia išbūti kažkaip tyliai, tą savo asmeninį fiasko.
Pagaliau supratau, kad tai nebuvo fiasko. Ir kad nutraukti santykius, kuriuose nėra gera, dažniausiai, beje, abiems pusėms… nėra neatleistina nuodėmė. Ir pamilti kitą nėra neatleistina nuodėmė. Nes tas kitas nenukrenta iš dangaus, kai viskas gerai. Jis nukrenta iš interneto, kai naktys tampa dar vienišesnės nei dienos. Žinoma, skirtis yra labai sunku ir kurį laiką kankina visokie jausmai. Galvoji, kad gal… reikėjo bandyti. Gal tu nesi kantrus.
Ir visgi – kas gali pasakyti, kiek labai kantriam reikia būti? Ir ar yra prasmė judinti nejudantį vežimą?
Mano santykiai pasiekė aklavietę ir aš nusprendžiau iš jų pasitraukti. Sutinku, sprendimas galėjo būti kitoks, pati žinau žmonių, kurie nugyvena metų metus vienas kito nepastebėdami. Tačiau aš pasirinkau kitokį kelią ir, sąžiningai, nesigailiu. Mano gyvenime dar niekada nebuvo tiek meilės.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.