Vakar pastebėjau video įrašą, kuriame tikėtinai neadekvataus vyriškio mergina filmavo, kaip jis sulaikomas, siekiant nugabenti į psichiatrijos ligoninę.
Įrašas tam tikriems žmonėms sukėlė pasipiktinimą, o aš asmeniškai turėjau netgi gana nemalonų pokalbį apie tai.
Viso dialogo metu man buvo pabrėžiama, kad aš nesu gydytoja, dėl ko negaliu spręsti apie to žmogaus psichikos problemas, policininkai irgi nėra gydytojai, dėl ko ir jie negali, be to, esą tas vyriškis tiesiog persekiojamas, nes… parašė kelis pareiškimus dėl dingusių automobilių, o pareigūnai jų neieško ir vietoj to siekia jį izoliuoti. Neįtikėtina, bet kai kas tikrai mano, kad policija dėl kelių pareiškimų vežtų žmogų į psichiatrijos ligoninę, tikslu izoliuoti. Man asmeniškai ši versija skamba taip pat įtikinamai kaip ta, kad naktį per rakto skylutę įlindo ateiviai ir išprievartavo (būna ir tokio pobūdžio pareiškimų – iš patirties sakau).
Ir visgi…
Ar tikrai psichikos ligas gali pastebėti tik gydytojas psichiatras?
Žinoma, ne. Psichikos ligas daugeliu atvejų pirmiausia turėtų pastebėti artimieji, nes tuo metu, kai sergantįjį policija ar kita institucija nugabens į psichiatrijos ligoninę, gali būti per vėlu.
Sergantieji psichikos ligomis retai jas pripažįsta, o dar rečiau kreipiasi gydymo. Negydomos šios ligos progresuoja, ko pasekoje žmogus gali visiškai degraduoti, tapti neadekvačiu, padaryti nusikaltimų. Principas toks, kad kuo greičiau žmogus gauna pagalbą – tuo didesnė tikimybė pasveikti (ar bent jau apsveikti).
Dėl to pastebėjus psichikos ligos požymius derėtų imtis priemonių, kad žmogus visgi kreiptųsi į psichiatrą.
Kokie yra psichikos ligos požymiai?
Labai įvairūs. Žmogus gali tapti nuolatos blogos nuotaikos (arba pasireikšti itin ryškūs nuotaikos svyravimai), kalbėti apie savižudybę, nusišnekėti (kalbėti keistus dalykus), elgtis neįprastai, pradėti vartoti alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas, mesti darbą ir nesiekti įsidarbinti, pasidaryti itin pasyviu, nustoti laikytis asmens higienos ir pan. Jei bet kuris iš išvardytų reiškinių tęsiasi ilgiau nei kelias savaites, tikrai derėtų atkreipti į tai dėmesį.
Psichikos ligas itin aiškiai išduoda perdėtas įtarumas (kai asmuo nuolat kažką įtarinėja, kenkiant jam, sudarius prieš jį sąmokslą ir pan.), socialinių situacijų neatitinkantis elgesys (sistemingas priekabumas, atsisakymas vykdyti įprastus nurodymus, pvz. parodyti asmens dokumentą pareigūnui), įžvelgimas pavojaus, kur jo nėra (pvz. manymas, kad patalpa yra užnuodyta), taip pat neadekvatus bendravimas (atsakymų neatitikimas užduodamiems klausimams, kliedesiai, aiškiai nelogiškų dalykų pasakojimas (antgamtinių jėgų poveikis ir t.t.).
Iš esmės staigūs ir ryškūs elgesio pokyčiai visais atvejais turėtų sukelti nerimą.
Ką daryti, jei kyla įtarimų, kad artimam žmogui sutriko psichika?
Pirmiausia su juo pasikalbėti. Paklausti, kaip jaučiasi, ar nepatiria kažkokių neįprastų išgyvenimų, kodėl taip pasikeitė. Jokiu būdu nekaltinti, nesiginčyti ir neįrodinėti, kad serga, neįžeidinėti. Geriausia kuo ramiau pasiūlyti kreiptis į gydytoją, pasakyti, kad tai išties gali padėti (papasakoti kad ir išgalvotą istoriją, kaip tai padėjo Jums ar Jūsų draugui/giminei), pasisiūlyti palydėti, padengti gydymo išlaidas. Iš esmės bendrauti jautriai ir taktiškai. Padėti suvokti, kad kreipimasis į psichiatrą nėra gėdingas ir kad gydytojas nieko nedarys prieš jo valią, be to, galbūt nė nereikės jokio gydymo. Svarbu tik pasirodyti – dėl visa ko.
Taip, šita dalis net popieriuje atrodo sudėtingai, o realiai bus dar sudėtingiau, nes, kaip minėjau, absoliuti dauguma psichikos ligonių psichiatrų bijo labiau nei velnias kryžiaus. Tokių pokalbių gali reikėti penkiolikos. Ir net penkiolika gali nepadėti, bet… Jei tas žmogus svarbus – bandykite. Vis iš naujo, atsargiai imkitės šios temos, pasakokite visus privalumus (pagerės savijauta, bus tikras, kad neserga, galės išsipasakoti ir t.t. ir pan.). Bandykite įtikinti gražiuoju, o jei tai nepadeda ir situacija tik blogėja (jei tai psichikos liga, tai nesigydant situacija tikrai blogės) – konsultuokitės su teisininkais (ar medikais) dėl priverstinio gydymo galimybių arba… atsitraukite.
Buvimas su sunkia psichikos liga sergančiu ir nesigydančiu žmogumi neatneš gero.
Vietoj pabaigos žodžio
Aš neturiu vieno atsakymo, kaip vertinu priverstinį gydymą. Šis klausimas, deja, per daug sudėtingas, kad atsakyčiau vienareikšmiškai. Tačiau galiu išvardyti, ką tikrai vertinu neigiamai: pirma, absoliutų visuomenės nesidomėjimą psichikos ligomis (dažnas žino, kaip atpažinti gripą, bet retas pastebės psichozę), antra, psichikos ligonių ignoravimą bei stigmatizavimą (jų vengiama ir jie laikomi pavojingais, net kai sėkmingai gydosi ir kontroliuoja ligą), ir, trečia, „įžeidimus” iš serijos „kreipkis į psichiatrą” (kartais tokiais „įžeidimais” svaidosi netgi… gydytojai).
Jau ne kartą esu rašiusi ir vėl priminsiu – psichikos ligos yra dažniausios ligos pasaulyje. Nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame nuo jų apsaugoti, todėl privalome domėtis, kaip atpažinti tokių ligų simptomus, kaip padėti ir jokiu būdu – jokiu būdu – kreipimosi į gydytoją psichiatrą nepaversti pašaipa, stigma, kažkokiu gėdingu, žeminančiu dalyku.
Būkit sveiki.
