Kaip manęs vos nenugydė… dar kartą

Po savo patirties susirgus koronavirusu, labai tikėjausi, kad su gydytojais neteks susidurti bent jau iki kokių aštuoniasdešimties, deja… 2021-12-27 apie 10 val. ryto pajutau stiprų pilvo skausmą, netrukus prasidėjo pykinimas, vėmimas, ėmė kilti temperatūra. Iki vidurnakčio maniau apsinuodijusi, tačiau vyras namie diagnozavo apendicitą ir liepė operuotis.

Apie 2 val. nakties atvykau į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Traumų ir skubios pagalbos centrą. Išvardijau simptomus, nurodžiau įtarianti apendicitą, tačiau mane apžiūrėjęs rezidentas labiau domėjosi skiepais negu nusiskundimais, dėl kurių atvykau.

„Kodėl nepasiskiepijote?“ – paklausė.

„Nuo ko?“ – nustebau.

„Nuo kovido,“ – atsakė.

„Nematau poreikio,“ – paaiškinau.

Nieko į tai neatsakęs, nusiuntė kraujo ir echoskopijos tyrimams, paaiškino, kad rezultatai bus po pusantros valandos. Galbūt kiek prieš 4 val. ryto priėjęs pasakė:

„Jūsų CRB – 20, infekcijos nėra, suleisime vaistų ir galite vykti namo.“

„Kokių vaistų?“ – domiuosi.

„Nuo skausmo,“ – informuoja.

Netekusi amo, išsitraukiu lapą, ant kurio vyro ranka surašyti tyrimai, kuriuos turėtų atlikti. Paduodu jam:

„Trumpinam kelią. Sakykite, kuriuos iš šių tyrimų man padarėte“.

Įdėmiai perskaitęs konstatuoja:

„Visus; ir dar daugiau. Kas Jums tai surašė?“

„Vyras, jis – gydytojas,“ – paaiškinu.

Specialistas persimaino, visas jo pasitikėjimas kažkur išgaruoja:

„Gal aš dar pasitarsiu su kolegomis, ką su Jumis daryti, – nusprendžia. – Gal padarysime papildomai rentgeną ir rytoj bus galima pakartoti tyrimus“.

Trumpam pasišalinęs grįžta:

„Siunčiu Jus rentgenui, grįžkite 9 ryte, pakartos kraujo tyrimus; užsakiau ir PGR, jei prireiktų chirurginės intervencijos“.

Taip, Jūs teisingai perskaitėte. Užteko paminėti vyrą gydytoją ir buvo prabilta apie chirurginę intervenciją, kai dar prieš porą minučių man siūlė tik nuskausminamuosius ir vykti namo.

Namie persiutęs vyras surašo visą simptomatiką, prašo skirti chirurginį gydymą. Vos atvykusi į skyrių, paduodu tą lapą maloniai jaunai gydytojai, kuri tuoj pat „pridengia“ kolegą:

„Nuraminkite savo vyrą, kad mes būtent tai ir įtariame. Tiesiog norėjome palaukti 6 val., kad neišpjauti be reikalo. Čia – tokia pasaulinė praktika,“ – žinoma, tarkime, patikėjau. Tik kodėl, kol nepaminėjau vyro gydytojo, buvo įrašytas TLK kodas R10.4 (Kitas ir nepatikslintas pilvo skausmas) ir man siūlė vykti namo? Apie jokius tyrimų kartojimus nebuvo net užsiminta.

Nesiginčiju. Mane vėl siunčia echoskopui. Šįkart echoskopuotojai net du, po milimetrą tyrinėja pilvą. „Čia, padidink, neaišku, paryškink kontrastą,“ – kalbasi. „Manai, čia? Ne, neturėtų būti. Nepanašu į apendicitą,“ – abejoja vyriškis. „Bet čia kažkas negražaus, priartink, kažkas nepatinka, matai?“ – aiškina kolegė moteris. Po kurio laiko išgirstu: „Taip, viskas aišku, rašom išvadą“. „Kas toliau?“ – klausiu. „Apendicitas, mes rašom išvadą, o toliau spręs chirurgai,“ – atsako.

Ryte priėmusi gydytoja ateina informuoti, kad patvirtintas apendicitas, CRB pakilęs iki maždaug 40, netrukus ateis chirurgai.

Apie kokią 13 val. pasirodo chirurgai, kurie nurodo užsakysiantys PGR tyrimą ir operuosiantys, kai tik gaus rezultatus.

„Man PGR jau padarytas,“ – pranešu.

„Kada?“ – nustemba.

„Kokią ketvirtą ryto“.

„Labai gerai, tada jau turėtų būti atsakymas,“ – nutaria ir eina aiškintis rezultatų. Neužilgo mane jau veža į chirurginį skyrių, pakeliui pastebiu įdomią sceną. Vyresnio amžiaus stambi medikė piktai šūkauja: „Tachikardija! Tachikardija! Šimtas keturiasdešimt ir jau tachikardija, man vos ne kasdien toks spaudimas būna.“ Tuo tarpu jos kolegė jauno, liekno kaip pagalys paciento klausia: „Kada Jūs skiepijotės?“. „Prieš porą dienų,“ – atsako šis.

„Žinoma, tik sutapimas,“ – ironiškai pagalvoju.

Apie 15 val. kartojami kraujo tyrimai, CRB jau siekia 85, temperatūra greičiausiai apie 38, krečia siaubingas šaltkrėtis. Itin maloni anesteziologė išsiaiškina anamnezę, atsako į visus klausimus, liepia slaugytojai padaryti elektrokardiogramą ir aš išvežama į operacinę. Nubundu turbūt jau apie kokią 17 val. pooperacinėje palatoje. Skauda kaklą, jaučiuosi be galo mieguista, tačiau nebemaudžia pilvo, nebekrėčia šaltis. Palengvėja. Grįšiu namo pas dukrą, galvoju, ir ši mintis mane sušildo iš vidaus.

Girdžiu, kaip medikai netoliese valgo ir juokauja tarpusavyje, kažkas sako „Nepasigedai savo kaukės? Aš netyčia užsidėjau. Dabar būsim kaip pasibučiavę“. Aišku, visi – be kaukių. Ir pacientai, ir palatoje esantys specialistai.

Kiek atsigavus, grąžina į palatą, chirurgas ateina pažiūrėti, kaip laikausi. Prašau, kad išleistų namo, tačiau jis kategoriškas – turėčiau likti iki ryto.

Ryte esu išrašoma. Grįžus namo pasižiūriu įrašus esveikatoje ir patiriu šoką: Mane išrašyti norėjęs rezidentas pažymėjęs neva aš pati prašiausi vykti namo pamaitinti dukros, o jis man išaiškinęs, kad ryte turiu grįžti pasidaryti tyrimus, apie nespecifinį pilvo skausmą nėra nė žodžio. Žinoma, juk taip ir būna: Žmogus atvyksta naktį į priimamąjį tik tam, kad po kelių valandų vyktų namo pamaitinti vaiko, ypač, kai vaikas miega, o paciento būklė kelia pavojų gyvybei.

Pirmasis echoskopuotojas įrašęs tulžies pūslės akmenligę (apie ką man nebuvo net užsiminta), kiti du parašę, kad tulžies pūslė – skaidri. Teks darytis dar vieną tyrimą.

Išvados?

  1. Jei nebūčiau pasakiusi, kad mano vyras – gydytojas (ko daryti neketinau), tai mane būtų išsiuntę namo su ūmiu apendicitu.
  2. Jei neturėčiau vyro gydytojo, greičiausiai net nebūčiau supratusi, kad man apendicitas; namie šis būtų trūkęs ir tada galimai mirčiau arba turėčiau sunkias komplikacijas.
  3. Jei mane apžiūrėjęs rezidentas nebūtų užsakęs PGR tyrimo naktį, tai būtų tekę laukti, kol PGR užsakys chirurgai. Kiek teko girdėti, kartais atsakymai ateina po kokių 6 val. Per tiek laiko apendicitas tikėtinai jau būtų trūkęs, o, be to, mane operuotų patirties neturintys rezidentai, nes chirurgai būtų baigę darbą. Ne itin patyrę gydytojai vargiai sugebėtų sėkmingai atlikti tokio pobūdžio operaciją.
  4. Sveikatos priežiūros sektorius patiria siaubingą profesinę ir netgi žmogiškumo krizę. Tam,kad gauti realią, atidžią ir kvalifikuotą pagalbą, būtini ryšiai arba specialios žinios. Kitu atveju net ir itin sunkiai sergantis žmogus išrašomas be gydymo ir tampa eiline „perteklinių“ mirčių statistika.
  5. Žaidžiant kovą su koronavirusu, prarandamas brangus laikas. Apendicitas nėra ta operacija, kurią galima atidėti iki ateis PGR atsakymas. Ypač įvertinant, kad jis jokios įtakos operacijos eigai neturi.

Apibendrinant, esu dėkinga Chirurgijos skyriaus specialistams, kurie atidžiai ir kvalifikuotai darė savo darbą. Deja, negaliu nustoti baisėtis Traumų ir skubios pagalbos centru ir ypač tuo rezidentu, kuris ne tik siuntė mane namo, bet dar sugebėjo pameluoti neva aš šito prašiusi; kuris nuslėpė, kad, užuot gilinesis į mano išsakomus nusiskundimus, smalsavo, kodėl nesiskiepiju.

Tam, kad atgautų žmonių pasitikėjimą bei prestižą, medicinos sistema privalo pasikeisti iš esmės. Rezidentais besivadinantys biorobotai turi tapti žmonėmis ir iš tikrųjų atidžiai bei žmogiškai vertinti kiekvieną atvejį. Kitu atveju ši sistema bus priversta žlugti.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal. 

9 atsakymai į “Kaip manęs vos nenugydė… dar kartą”

  1. Jei būtų trūkęs apendicitas, jau kitą dieną durnasklaidos pirmuose puslapiuose mirgėtų žinia, kad nuo kovido mirė jauna nepasiskiepyjusi moteris…

  2. Ačiū už tokį informatyvų laišką. Skaitai ir norom nenorom prisimeni sovietmečio laikus. Už tokį abejingumą, būtų buvę griežtos nuobaudos, o dabar tai jau tapo norma. Žinias galima pagilinti, bet žmogiškojo faktoriaus neįdiegsi.

  3. Tarp medikų tai vadinama „proteže“:medikas į mediką ar į pacientą,kurio artimasis yra medikas,žiūri k i t a i p…Belieka užjausti visus,kurie neturi „ryšių“ligoninėse,neapsiskaitę,nedrąsūs,kantrūs,nemokantys savęs apginti,išsireikalauti,kurie pasitiki vos apsiplunksnavusiais dievukais.

    1. Žurnalistus reikia kviesti, jei išsidirbinėja. Ir nevažiuoti namo su nuskausminamaisiais. Kas iš to, kad trumpam nuslopins skausmą.

  4. Kai tokia priežiūra,tai nekelia nuostabos iš kur mirtys,deja sveikatos sistema prisidengus kovidu zlunga

  5. Visada buvo nesąžiningų medikų,bet dabar jiems tiesiog labai lengva nedirbti,prisidengus tuo kovidu; o jei miršta nepasiskiepyjęs,tai dar ir panaudoja valdžios“pageidaujamai“statistikai formuoti. Labai panašią patirtį turėjau maždaug prieš 10 -11 metų,kada atvežtai su greitąja ir temperatūra apie 39, su pilvo skausmais,per savaitę,praleistą ligoninėje net neatliko pilvo echoskopijos.Leido antibiotikus,uždegimas buvo nuslopintas,išvažiavau namo ir echoskopijai registravausi bendra tvarka,tad teko ilgokai palaukti,kol gavau taloną. Beje,kaip vėliau po echoskopijos paaiškėjo,buvo visai ne apendicitas,nors tą naktį,kai mane atvežė su greitąja,tai jau norėjo vežti į operacinę ,nes per pirminę apžiūrą gydytojo išvada buvo ,kad apendicitas.Mano laimei,kad buvo atsiųstas dar kitas gydytojas manęs apžiūrėti,ir jo diagnozė buvo kitokia,tad nebuvo skubėta operuoti.Dar ir operacijos bereikalingos vos vos išvengiau.Bet jau vien tai,kad nebuvo atlikta skubi pilvo echoskopija parodė, kaip aplaidžiai dirba kai kurie medikai(nesakau,kad visi-tikrai teko sutikti per gyvenimą ir ne vieną sąžiningą,pareigingą gydytoją) Tačiau koks dabar tas“nuotolinis“gydymas vyksta-tai čia jau kažkas baisaus,ko niekada dar nebuvo!Sveikatos Jums!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *