Kalėdos Vilniuje, Kaune ir Kernavėje: Ką tai sako apie Lietuvą?

Šiais metais taip jau sutapo, kad galėjau palyginti įvairius Lietuvos miestus prieškalėdiniu laikotarpiu.

Kontrastas – išties milžiniškas.

Pradėkime nuo Vilniaus – turbūt pompastiškiausia (Kalėdų) sostinė. Eglutė šviečia iki kosmoso, parduotuvių langai išpuošti brangiausiomis girliandomis, gatvėmis kursuoja Kalėdinis traukinukas, kurį, pasak reklamos, vilniečiams suorganizavo DELFI su Maxima, o kainos kalėdinėje mugėje tokios, kad vėl pasijutau kaip Paryžiuje prieš daugiau nei 10 m. – viskas gražu, bet aiškiai ne man.

Aš nepriklausau tai visuomenės daliai, kuri gali sau leisti mokėti 50 Eur už advento vainiką.

Apskritai, būnant Vilniuje prieškalėdiniu laikotarpiu nori nenori susidaro toks įspūdis, kad visa tai skirta kažkam kitam – galbūt pasiturintiems turistams, galbūt deputatams ar kitiems gerai apmokamiems klerkams, bet tikrai ne eiliniam vadybininkui ar mokytojai. Ne žmonėms, kuriems 3 Eur už karštą vyną – brangoka, ne tiems, kurie namus puošia kukliais rankų darbo žaisliukais arba akcijiniais iš Maximos.

Žodžiu, tas grožis įperkamas tam segmentui, kurio kituose Lietuvos miestuose matyt nė nėra.

Ir tą pajunti jau įvažiavęs į Kauną – antrąjį pagal dydį Lietuvos miestą.

Jis irgi papuoštas, irgi vyksta kalėdinė mugė prie eglutės, o ta eglutė, tiesą sakant, visai nėra baisi kaip žiniasklaidos suformuotas mitas, tačiau visgi to blizgesio ar prabangos kaip Vilniuje nėra.

Čia išmoningiau papuoštos vos kelios gatvės – Laisvės alėja, Vilniaus gatvė, Rotušės aikštė. Parduotuvės padabintos tik kukliomis šviečiančiomis girliandomis ir beveik nepastebėsi brangių eglišakių imitacijų, kurių gausu sostinėje.

Kalėdinė mugė pritaikyta eiliniam dirbančiąjam – karštas vynas po 2 Eur, spurgytės, kava, kakava, vafliai. Prabangiausia ne maisto prekė – greičiausiai rankų darbo žvakės. Jokių advento vainikų po 50 Eur ar medinių varlyčių po 35 Eur.

Vieta, kur eilinis Kazys ar Jonas gali nerausdamas atsivesti savo vaikus ir nebijoti, kad jie užsimanys kokios nors itin brangios beprotybės. Nes Kaune itin brangių beprotybių tiesiog nepardavinėja – nėra joms pirkėjų.

Čia koks nors advento vainikų po 50 Eur pardavėjas galų gale turėtų pritaikyti 500 proc. nuolaidą arba vežtis juos atgal. Užtat brangaus kičo pardavėjai netrukdo kauniečių ramybės laukiant gražiausių metų švenčių.

Bet va maždaug už Kauno Kalėdos ir baigiasi. Galbūt kokie nors renginiai dar vyksta Klaipėdoje arba Šiauliuose (nebuvau šiuose miestuose), tačiau Širvintose nerasi net kokio vieno karšto vyno pardavėjo. Eglutė – įspūdinga, aikštėje groja muzika, jaunimas šūkauja ir švenčia, miestas taip pat išpuoštas ir išdabintas. Bet… Jokios prekybos. Greičiausiai vietiniai turi svarbesnių išlaidų nei kalėdinis vynas po kelis eurus.

O va nuvykus į Kernavę – istorinę Lietuvos sostinę – atrodo lyg Kalėdų nė nebūtų. Ilgai važinojome po visą miestelį, abejodami, ar radome pagrindinę eglę, tačiau jokios kitos taip ir neišvydome. Jokio blizgesio ar patoso – paprasta eglutė netolies Bažnyčios. Miestas – tamsus ir negyvas, net languose šviesos nedega, nors lankėmės ne visai naktį.

Akivaizdu, kad kernaviškiai neturi noro ar lėšų švęsti prabangiai, tik gaila, kad į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta vietovė neturi ko parodyti smalsiai akiai – visiškai.

Daug kas mėgsta kalbėti apie „dviejų greičių Lietuvą” arba „Vilnių ir kitą Lietuvą”, tačiau tai tiesa tik iš dalies – tikrai nei vienas kitas Lietuvos miestas nėra toks pižonskas ir perdėtai išpuoštas kaip Vilnius. Tikrai nei vienas kitas Lietuvos miestas neištaško tiek pinigų įvaizdžiui, kai didelė dalis žmonių vos begali išmokėti nuomas ar paskolas.

Visgi, Lietuva yra net ne „dviejų greičių”. Ji yra mažiausiai šimto greičių, o tiksliausiai – mažiausiai šimto atskirties.

Ir Kalėdos, deja, puiki proga tai pastebėti. Tad raginu pakeliauti ir įvertinti, kaip atrodo kalėdinė Lietuva – pradedant dideliais miestais ir baigiant mažais miesteliais.

Bon voyage, mano skaitytojai!