Nesėkmės brandina.
Ligos sutaurina.
Meilė išaukština.
Materializmas nususina.
Paklauskite manęs, kur yra pragaras ir aš Jums atsakysiu, kad čia – kiekviename IKEA bute, kuriame brangi plastmasė svarbesnė už žmones ir dėl to vaikams negalima lipti ant baldų.
Kiekvienoje motinoje, kuri eina į darbą, kad nereikėtų prižiūrėti savo pačios vaikų.
Kiekviename vyre, kuris palieka šeimą dėl jaunesnės gazelės.
Kiekviename žmoguje, kuris, užuot bent jau pabandęs užčiuopti nors kokią – kad ir mažiausią – gyvenimo prasmę, paaukoja visa, kas jam skirta dėl glamūrinio įvaizdžio, vartojimo „ekonomikos” ir tarnavimo daiktams, nors tai jie turėtų tarnauti žmogui.
Gyventi darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes kasdienis materializmas lyg pelkė traukia savo negatyvizmu ir beprasmiškumu, o žmonių, kurie nebūtų joje įstrigę, lieka vis mažiau.
Paskutiniu metu likimas užkrovė išbandymų, kurių niekados nesitikėjau, bet toje šviesoje tapo dar aiškiau, kas yra iš tikro svarbu, o kas tik fonas. Kas reikalinga, kaip oras ir viską keičia, o kas yra blizgučiai, priedai, nebūtinos dekoracijos.
Aplink somnambulai, kurie to nemato. Net nemoku paaiškinti jausmo, kai slaugai sunkiai sergantį artimąjį, o kažkokia priekvaišė Facebook.com grupėje rūpinasi, ar pas ją vanduo klozete teisingai nusileidžia… Taip, štai iki ko susitraukė kai kurių žmonių gyvenimas! Iki analizės, kokia trajektorija nupilamas jų šūdas – ir čia be ironijos.
Facebook.com grupė „Gerų meistrų kontaktai” puikiai atskleidžia šiuolaikinio homo economicus mąstymą ir pasaulėžiūrą: „Laba diena, plytelė puse milimetro nelygiai. Ar mokėti meistrui, ar reikalauti perkloti?” , „Laba diena, ar čia man atrodo, ar kažkas negerai?”, „Laba diena, man atrodo, kad spintelės atspalvis kitoks nei paletėje” ir taip toliau, ir panašiai – „problemos”, kuriomis kasdien gyvena homo economicus – vartojime prasmegęs idiotas, nematantis jokios kitos prasmės savo šiukšlėmis užverstame gyvenimėlyje kaip tik tobulos daiktinės realybės siekimas.
Siekimas to, kas jokios prasmės neturi ir kas bus pamiršta taip pat greitai kaip jis pats. Nes gi ir jis savo tėvų namais bei daiktais toli gražu nesižavi, veikiau priešingai – laiko tai atgyvena ir prastu skoniu. Kikena iš kilimų ant sienų, bet traukia ant lubų plėveles, iš kurių kikens jo vaikai.
Nes kai kartų nesieja niekas daugiau kaip tik materialiniai ištekliai ir amžinas jų siekimas, tai tas ryšys lyg senoviniu telefonu per Atlantą – trūkinėja, braška ir neaišku, kas bandyta pasakyti.
Homo economicus nesijaučia laimingi ne tik savo svetimuose namuose, kuriuose jie yra daiktų, o ne daiktai jų. Lygiai taip pat blogai jaučiasi nuvykę atostogų, nes pastebi ne gerą orą, vaikų veidus, laisvą laiką ir malonius žmones, o… įskilusią viešbučio plytelę ar aptrupėjusį tinką. Tokie žmonės patiria stresą kaskart, kai neranda tos tobulos daiktų realybės, kurios taip siekia ir kuri yra vienintelė „prasmė” jų varganai būčiai.
Tipiška šių dvasios ubagų irštva – Facebook.com grupė „Atostogos Turkijoje”. Ten dažnas homo economicus išgyvena dėl to, kad sukišęs savo sunkiai uždirbtus pinigus į pigius Turkijos viešbučius taip ir nepasijuto imperatoriumi – sutrukdė įskilusi vonios plytelė.
Iš žmogaus, kuriam nereikia meilės, tiesos, idealizmo, knygų, telieka išgama, sergantis daiktų manija.
Vienok, ar gali tuo stebėtis, kai net kalbant apie žmonių gyvybes vis dažniau girdimi… taip, būtent ekonominiai argumentai: „Reikia mirties bausmės, nes kiek kainuoja juos šerti”, „Reikia optimizuoti gydymo įstaigas”, „Tokios ligos gydymui nėra lėšų” ir t.t. ir pan. Viskas riekiama tuo pačiu peiliu – sveikata, gyvybė, teisingumas.
Žmogus apskritai mažai vertas. Verti tik daiktai, kuriuos jis turi. Dėl to daiktai – kaip saugumo iliuzija ir pagarbos visuomenėje matas – vis labiau užkariauja žmones, nususindama juos iki personalo daiktiškajam pasauliui aptarnauti.
O daugiau nieko ir nelieka.
Štai kas yra pragaras – būti mąstančia būtybe, tačiau tarnauti nemąstančiam materialiam objektui. Gyventi dėl darbdavio, bet ne dėl savo vaiko. Atostogauti ne ten, kur norisi, o ten, kur madinga. Turėti daiktus, kurių tau nereikia, tačiau džiaugtis, kad kažkas tau jų pavydi. Kentėti tuštumą, vienatvę ir beprasmybę, praradus ryšį su kitomis mąstančiomis būtybėmis ir bergždžiai bandant užmegzti su daiktais, netgi su savo tualetu.
Štai kas yra pragaras – su kainomis ir etiketėmis.
Oho, kiek pykčio. Ant ko? Kodėl? Nes gyvenimas sunkus. Niekas nesupranta. Niekas nežino, ką reiškia būti palūžusiu. Kaip jie drįsta, tie sielos ubagai?! Kaip jie drįsta turėti vargų savo gyvenime kitokių nei mano? Jų primityvūs rūpesčiai niekais nieko nereiškia, nes tik aš suprantu, ką reiškia beviltiškas gyvenimas, skausmas, kančia… Jo? Aš suprantu. Kartais kai ‘gyvenimas užkrauna rūpesčių’ man taip sunku pripažinti, kad nėra dėl to kaltų, taip kartu, pikta, kad aš nežinau, kodėl atsikeliu iš lovos ryte. Apmaudu, jaučiuosi bejėgis, taip sunku pripažinti, kad iš tiesų nebuvo nieko, kas ‘užkrovė’ man rūpesčių. Šitai rašau pirmą kartą. Nėra kam pasiskųsti – mano gyvenime nėra man artimų žmonių, nėra šeimos, nėra draugų. Negaliu atsistoti ir išeiti rūpintis savo gyvenimu. Turiu būti čia, turiu rūpintis išprotėjusiu žmogumi, kuris man atsilygina neapykanta. Niekad nemaniau, kad bus taip sunku. Kartais pabudęs nesuprantu ar rytas ar vakaras žiūrėdamas į savo pagalvę – kasdienybė man liejasi. Kartais sėdžiu sustingęs ir nežinodamas, ką turėčiau daryti, nematydamas prasmės, priežasties, išeities, jausdamas kaip mano gyvenimas prabėga pro šalį man būnant nelaimingu. Nežinau, kur dėtis. Net nebesuprantu, ar būdamas čia aš padedu – visgi kartais negaliu pasirūpinti net pats savimi. Baisiausia realizacija, kad tai nepasikeis. Kiek tai truks – 10, 15 metų? Nežinau. Norėti, kad tai truktų trumpiau reiškia norėti, kad mirtų žmogus. Ir aš to kartais noriu. Ir nekenčiu savęs už tai. Neverkiu. Ne dėl to, kad esu stiprus ir tikrai ne dėl to, kad nesu palūžęs. Verkti yra socialinis reiškinys – vaikai verkia, kad atkreiptų savo tėvų dėmesį, žmonės verkia, kad aplinkiniai žinotų, jog kažkas negerai – tai natūralus signalas, verki kažkam, bet aš jau žinau, kad nėra nieko aplinkui, kam, nes čia esu vienas. Nėra nieko, kas mane išklausytų, suprastų. Ir nėra nieko, kam turėčiau teisę užkrauti savo siaubingas emocijas, kurių nelinkiu niekam. Ir šitai dažnai mane verčia jausti dar didesnę neviltį, nerimą, baimę, liūdesį ir visa kita, ką galima jausti bloga.
Kaip norėčiau galėti sau leisti išsilieti ant visų niekuo dėtų žmonių, taip kaip tu. Kaip norėčiau apkaltinti savo valstybę, ‘mužikus’ jos žmones, kažkokius ‘kvailelius’ facebooko grupėse, IKEA, viską pasaulyje, kas man bent kiek nepatinka, net abstrakčias sąvokas, kaip materializmą. Norėčiau išsilieti ant jų. Aš kartais jaučiuosi taip blogai, kad tų emocijų tikrai užtektų neapkęsti visų tų dalykų, kuriuos galėčiau laikyti atsakingais su milžinišku pasišlykštėjimu, pagieža, panieka. Aš net būčiau nieko prieš fantazuoti apie tai – įsivaizduoti ką sako tie niekingi žmonės. Norėčiau juos atskleisti, visam pasauliui leisti pamatyti, kokie jie apgavikai ir apsimetėliai ir manęs galbūt net nesustabdytų, tai, kad juos pats ką tik įsivaizdavau savo saldžiose fantazijose – tai nesvarbu, jų tokių vis tiek būna, laisvai galėtų būti tiesa. Tai būtų kova – aš prieš juos ir prieš visa tai, kas neteisinga pasaulyje. Aš prieš neteisingą pasaulį. Ir aš pralaimiu, ne dėl to, kad esu silpnas, ne dėl to, kad esu palūžęs, ne dėl to, kad man sunku, ne dėl to, kad neturiu draugų ir tikrai ne dėl to, kad jaučiuosi vienišas – ne – dėl žymiai žymiai rimtesnės priežasties – dėl tam tikrai labiau deramo paaiškinimo, prieš kurį negalėtų atsilaikyti niekas – dėl žiauraus ir neteisingo viso pasaulio.
Bet negaliu. Yra taip kaip yra. Sunku. Kartais neteisinga. Ir net ne aš pats dėl to kaltas, kaip dažnai sau sakau, o taip tiesiog yra. Jokios dramos. Man tik kartais labai sunku. Ir aš žinau, kad aš neturiu teisės visų aplinkui įtikinėti, kad pasaulis blogas ir jų versti jaustis panašiau, kaip kartais jaučiuosi aš. Nes neetiška. Neetiška žmones įtikinėti, kad viskas aplinkui blogai. Svarbu suprasti, kad čia mano perspektyva. Aš neturiu teisės, jos primesti kitiems, vien dėl to, kad man sunku. O kaip tau atrodo? Tai, kad tau sunku pateisina tavo neapykantos pasauliui, ironijos ir cinizmo skleidimą? Ar tai tiesa, net jei tai rašytum tik sau pačiai?
Tai, kas yra etiška, yra sudėtingas moralės klausimas, bet iš esmės nėra nieko etiškiau nei blogį įvardyti blogiu ir nieko neetiškiau nei nutylėti apie blogį.Savo teiginį „negalima kitų versti jaustis taip, kaip jaučiuosi aš” galima taikyti bet kokiai situacijai ir tokiu būdu nusiplauti rankas. Ar ne taip elgėsi žmonės, kurie susitaikė su nacizmu, komunizmu, apartheidu, vergija ir pan.? Kas pakeitė pasaulį į geresnę pusę – tie, kurie „nevertė nieko jaustis kaip jie” ar priešingai – kurie kalbėjo, įtikinėjo, įrodinėjo? Abejingumas yra naujųjų laikų kvailybė, manija, liga kažkokia. Žmonės bijo būti žmonėmis, bijo turėti požiūrį ar juolab juo dalintis. Žinote, kur paradoksas? Turiu bėdų ne mažesnių už Jūsų, o o gal ir didesnių, bet… Nesu viena. Esu laiminga. Turiu žmonių, kurie mane palaiko. Ir tai nepaisant to, kad „verčiu juos jaustis kaip jaučiuosi aš”. O Jūs toks „etiškas”, nieko neverčiate jaustis kaip pats jaučiatės ir – kaip suprantu – esate niekam neįdomus ir nereikšmingas. Žmonių santykiai visų pirma turi būti TIKRI. Išimk tikrumą ir nieko neliks juose. Kaip suprantu, Jūs būtent taip ir padarėte, ko pasekoje likote vienas su savo iliuzine „etika”, kuri iš tiesų yra apie nieką.
Iš tikro, beveik pilnai sutinku su straipsnio mintimi jog „žmogus nutolo nuo žmonių” jis pasirinko vergovę daiktams! Deja, „baisioji pjutis” jau prasidėjo! Belieka viltis jog vis daugiau žmonių susimastis kur link jiė „eina”!