„Kitąmet Jeruzalėje!“

Visados maniau, kad žydai – išskirtinė tauta, tad į rankas pakliuvus G. Drukteinio knygai „Izraelis, Žydų valstybė“ apsidžiaugiau galimybe daugiau apie ją sužinoti. Vienas labiausiai nustebinusių dalykų buvo palinkėjimas „Kitąmet Jeruzalėje!“, tariamas kažkokios religinės šventės metu diasporoje. Nepaisant to fakto, kad nei linkintieji, nei jų tėvai Jeruzalės nebuvo matę ir vargiai galėjo tikėtis, jog ten kada nors vėl bus žydų valstybė.

Nejučia pagalvojau, kad lietuviai kaip žydai – pabirę po pasaulį, trokšta grįžti į Lietuvą, bet garsiai to palinkėti vienas kitam nedrįsta – vietoj to dejuoja, kaip tėvynėje buvę blogai ir kokia ji niekam tikusi.

Kur tas skirtumas tarp dėl ekonominių sunkumų emigravusių lietuvių ir iš savo žemių prieš tūkstančius metų išvarytų žydų? Kodėl vieniems natūralu linkėti grįžti į tėviškę, o kitiems natūralu ją keikti? Manau, kad atsakymas slypi suvokime. Žydai kaip išskirtinai išsilavinę žmonės suvokia, kad nėra kitos tokios valstybės, kurioje viskas būtų sava bei žinoma be jokių ypatingų pastangų. „Nuo žagrės“ kilę lietuviai valstybę tapatina su valdžia, o ne su tauta. Dažnas nesupranta, kad Lietuva visų pirma ne įstatymai, nedarbas ar nepatinkantys politikai, o… Giminės, draugai, mokytojai. Kalba. Tikėjimas. Kokia prabanga matyti, kaip sensta tavo mokytojai, o draugai iš vaikų virsta tėvais. Kokia prabanga eiti gatvėmis, kuriomis važinėjaisi pirmuoju dviračiu. Arba skaityti knygą po medžiu, po kuriuo pirmą kartą bučiavaisi.

Galų gale yra ir politinis – saugumo aspektas. Žydai geriau už visas pasaulio tautas žino, ką reiškia būti svečiu svetimoje valstybėje. Nors, kaip rašoma knygoje, žydai tapdavo patriotais kiekvienos valstybės, kurioje gyvendavo, tačiau nei vienoje į jų pastangas nebuvo atsakoma. Būtent savos valstybės neturėjimas lėmė Holokausko išbandymą – žydai neturėjo, kur bėgti. Dauguma pasaulio valstybių nesutiko jų priimti, o išvykimas į Palestiną buvo ribojamas vizomis.

Neįtikėtina, bet net ir nacistinėje Vokietijoje gyveno žydų patriotų. Žydai tarnavo kariuomenėje, mokėjo mokesčius. Viską darė kaip vokiečiai, tiesiog… nebuvo vokiečiais. Ir dėl to jiems teko patirti protu nesuvokiamas kančias, kurios turbūt tik paskatino masinį grįžimą į Palestiną (vėliau tapusią Izraeliu), nepaisant to, kad laukė sunkios ir neįprastos Europoje ar JAV gyvenusiems žydams sąlygos – karščiai, nederlingos žemės, būstų bei darbo vietų stygius. Žydai nepabūgo išbandymų net tada, kai nepriklausomybę paskelbusį Izraelį, dar nė neturintį reguliarių karinių pajėgų, užpuolė iškart šešios arabų valstybės.

Sunkios gyvenimo sąlygos ir karas ne tik neatbaidė žydų nuo grįžimo į Izraelį, bet priešingai – daug jų grįžo tam, kad stotų į karą ir padėtų apginti šventąją žemę.

Man asmeniškai žydai yra pavyzdys tautos, kuri tūkstančius metų neturėjo Tėvynės, bet ją atgavo – sunkiu darbu, krauju, netgi kyšiais. Kartu jie yra įrodymas, kad Tėvynė – tokia, kokios trokštame – neatsiranda savaime, kad dėl to reikia daug stengtis ir svarbiausia… nenustoti mylėti. Nesvarbu, kur būtum.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *