Nors skaičiuojant 2016 – uosius Kristaus metus, dauguma Lietuvos moterų savo vaginoje turėjo daugiau nei 1 penį, ir kai kurios juos net matė dienos šviesoje arba bent jau prieblandoje, tačiau, atėjus Rugsėjui, visados pasigirsta supermamkų choras su hitu tapusiu kūriniu: „Mano vaikui mokykloje papasakojo, kaip atsiranda vaikai! Kaip man dabar gyventi?!„.
Na, o toliau visokie išvedžiojimai – ketvirtokų vadovėlyje nupieštas pimpis ir pan. Ne per seniausiai perskaičiau, kad išleisti „santūresni” vadovėliai, kuriuose vaikai nemokomi apie lytinius organus. Net nežinau, ką turi daryti mokytojai, jei vaikai paklausia apie tuos organus – pasakyti, kad ten – paukščiukai, gėlytės ar dar kas? Ar kad mokytojas pats nežino? Aš tikrai nesuprantu, kaip normaliai mokytojas turi vesti pamoką, jei gali pasakyti, kur yra ranka, koja, galva, bet negali pasakyti, kur yra penis ir vagina. Nes vaikai tikrai žino apie tokius organus. Jūs neabejokite.
Apskritai, jei vaikas nėra protiškai atsilikęs arba patologiškai klusnus, tai jis apie lytinius organus ir jų funkcijas sužino gerokai iki ketvirtos klasės. Tarkim, aš anatomijos pradmenis gavau dar iki mokyklos. Žaidžiant gydytojus. Ir ką? Nieko – manęs tai netraumavo, mokyklos tualetuose intymių paslaugų neteikiau ir šiaip lytinį gyvenimą pradėjau tik studijuodama universitete. Ta prasme, rimtai – vien tai, kad anksti sužinojau, jog berniukai turi penius, nepaskatino anksti pradėti lytinio gyvenimo.
Nes apskritai švietimas nieko neskatina. Švietimas padeda suprasti reiškinius. O, suprantant, lengviau nuspręsti, kaip juos vertinti ir kokias jie turi pasekmes. Šia prasme ankstyvas lytinis ugdymas ne tik neskatina, bet atbaido nuo neatsakingų lytinių santykių.
Lytiniai organai kažkuo panašūs į burną. Jei laikaisi higienos ir nededi bet ko, tai gali suteikti daug spalvų gyvenimui. Jei nesilaikai higienos ir neatsakingai kiši ką papuola, tai gali tapti problema. Ir kuo anksčiau vaikai tą supras, tuo daugiau problemų išvengs gyvenime. Net ir tų, kurias patiria tų vaikų mamos, nes kiek aš žinau moterų, kurios nedrįsta eiti į masažus (nes kaip nusirengti prieš svetimą vyrą?), kurios drabužinėse persirenginėja po rankšluosčiais (tarsi kitoms moterims būtų labai įdomus jų kūnas), galų gale, kurioms vizitas pas vyriškos lyties gydytoją prilygsta nusirengimui prieš grupę zekų, ką tik išėjusių iš kalėjimo! Ir aš čia nė kiek nejuokauju.
2016 – aisiais metais, kai porno gali pažiūrėti, ko gero, net ir skrisdamas lėktuvu, daug moterų jaučia tokį patologišką nepasitikėjimą savo kūnu, kad tiesiog paniškai bijo apsinuoginti prieš svetimus, o dažnai ir savus vyrus. Ir būtent tokį požiūrį jos nori įskiepyti savo vaikams. Nes joms tokį požiūrį įskiepijo jų davatkos motinos, vaginą vadinusios gėda. Ir mokiusios, kad prisišlapinti į kelnes yra mažiau gėdinga, nei pritūpti krūmuose, kur gali pamatyti atidi praeivio akis.
Iš tiesų gėdintis galima (ir patartina) blogų poelgių, o ne biologijos. Galbūt tos mamkos, kurios taip akylai saugo vaikus nuo informacijos apie jų kūną, mano, kad Dievas* visus norėjo sukurti hermafroditais, tačiau pavyko tik su sliekais? Nes kitaip neįmanoma suprasti, kodėl joms atrodo gėdinga žmogaus fiziologija ir dauginimosi būdas. Kodėl joms taip nejauku tai, dėl ko tas vaikas ir yra šiame pasaulyje.
Bet kadangi dauguma jų tiesiog nepajėgios perlipti per savo viduramžiškus barjerus ir pripažinti, kad lytiškumas nėra gėdingas, kadangi dauguma jų net nepajėgios ištarti žodį penis, tai aš manau, kad mokykla ne tik gali, bet ir privalo kalbėti apie šiuos dalykus. O tinkamiausias laikas atsakyti vaikui į klausimus yra tada, kai jam tie klausimai kyla. Ne tada, kai jam bus keturiolika ar šešiolika, ne tada, kai jis bus ketvirtoje ar septintoje klasėje.
Lytinis ugdymas turėtų būti natūrali sudedamoji mokymosi proceso dalis ir mokinys turėtų gauti atsakymus apie tai iškart, kai tik jam tie klausimai kyla. Nes kitu atveju jis gaus atsakymus iš kitų šaltinių ir tie atsakymai nebūtinai bus teisingi, ko pasekoje, kukliosioms mamkoms prisieis anksčiau laiko auginti anūkus, o vietoj išsvajoto žento tenkintis prastai besimokančiu vaiko bendraklasiu.
* Kaip taisyklė, dauguma tokių mamkų religingos.
Reikėtų atskirti religingumą nuo religinio tamsumo. Šiaip krikščionybė pabrėžia lytinio ugdymo svarbą. Sakykim visa ta jūsų metafora apie blogas visko kišimo į burną pasėkmes atitinka krikščionybės ir visų kitų didžiųjų religijų mokymą apie lytinio gyvenimo atsakomybe ir t.t. Problema yra taip kaip žmonės, tame tarpe ir kai kurie Bažnyčios hierarchai bei tikintieji tai interpretuoja. Mano galva, lytinis švietimas nesikerta su krikščionybės tikėjimo tiesomis ir jis tikrai turėtų būti pristatomas jau pradinėse klasėse. Paradoksas, kad daugiausia žmonių su aukštuoju išsilavinimu turinčioje Europos šalyje, tam atkakliai kai kas priešinasi.