Kodėl snaigės parsidavė už skiepą

Globalistų paskleistas COVID naratyvas žlunga – tik pagalvokite: sergant liga, dėl kurios neseniai buvo taikomas namų areštas, o išėjimas į miškelį galėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę, leidžiama… eiti į darbą! Ir ne, tai nebūtinai reiškia, kad pasekmių nebus. Pasekmės yra neišvengiamos daugeliu aspektų, ypač tuo, kad visuomenėje įsitvirtino pavojinga idėja, jog žmogaus kūnas nėra jo asmeninė atsakomybė ir kad valstybė gali šiurkščiausiais būdais varžyti privatų gyvenimą.

Visgi, įdomiausias dalykas yra, kaip tai vyko ir kodėl nepavyko. Turime istoriškai gana unikalią situaciją, kai pasaulinio elito išprovokuota krizė sustojo vidurio taške, netaptama viską šluojančiu cunamiu.

Karta, gimusi iki 1990 m., dar nėra išmirusi, dauguma neserga demencija ir neguli pririšti prie lovų senelių namuose. Priversti šiuos žmones pamiršti tai, už ką jie buvo pasiryžę gultis po tankais, atimti iš jų paskutinius orumo likučius ir pasodinti „ant dozės“, mainais į teisę apsipirkti, velniškai sudėtinga.

Jei neleis į prekybos centrą, jie nueis į turgų. Jei išmes iš darbo, prekiaus prezervatyvais ar vilnonėmis kojinėmis. Jei nepriims vaiko į mokyklą, mokys jį namie. Jei vers, priešinsis; tie nepatogūs stuburą turintys mohikanai.

Be kovos pasidavė ne tie, kurie važinėjo dviračiais be šalmų, o tie, kurie nuo pat pirmos gyvenimo dienos „popinti“ ir saugoti nuo bet kokių gyvenimo sunkumų, kurie mokyti aklai klausyti komandų ir pasitikėti „gera“ valdžia, o tai yra daugiausiai karta, gimusi po 1990 m., tėvams, kurie turėjo vieną arba du vaikus ir pavertė juos savo stabais.

Šie žmonės, iš esmės be kaltės, nuo pat ankstyvos vaikystės stipriai indoktrinuoti, nepratę kovoti, išmokyti pigiai parsidavinėti ir siekti patogaus gyvenimo. Universitetas jiems – vieta, kur gali gauti diplomą. Darbas – vieta užsidirbti. Kelionės – būdas pabėgti nuo savęs. O šeima… iššūkis, su kuriuo didžioji dauguma nesusitvarko.

Dažnas jų niekados nesvajojo apie verslą, nes dirbti kažkam, kas išmano daugiau, yra saugiau. Lygiai taip neįgavo drąsos bandyti ar fundamentalesnių žinių. Net ir turintieji aukštojo mokslo diplomus mąsto klišėmis, skaito menkavertes knygas, trokšta lengvo bei nuspėjamo gyvenimo su viena kita egzotiškesne nuotrauka ant sienos.

Iš esmės jie patys supranta, kad yra silpni, pilki ir menkai besiorientuojantys, o jų gaunamas atlygis dažnu atveju niekaip nekoreliuoja su žiniomis ar gebėjimais. Deja, tik tas atlygis ir paverčia kažkuo panašiu į žmogų, nes realios asmenybės nėra.

Štai šita, sėdmaišininkų, influencerių bei informatikų karta, daranti beprasmius darbus už beprasmiškai leidžiamus pinigus, be kovos parsidavė už skiepą. Nes kova jiems iš principo nesuvokiamas būvis, o kartu jie ir nesupranta, už ką galėtų kovoti. Laisvė – per daug abstraktu. Ateitis – per daug nutolusi. Sveikata… na, juk kalbame apie tuos, kurie dar nuo darželio kovoja su valgymo sutrikimais, o laisvalaikį „pasiskanina“ „lengvaisiais“ narkotikais.

Šie žmonės lyg romūs avinėliai ėjo, kur pasakyta, leidosi, kas pasakyta, o vėliau tarsi pagyrimą gavę pradinukai dalinosi tuo socialiniuose tinkluose. Deja, paaiškėjo, kad jų tiesiog… per mažai.

Todėl COVID, kad ir strigdamas, rieda į istorijos šiukšlyną. Greta ispaniškojo gripo ir kitų pasaulinių aferų.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal. 

9 atsakymai į “Kodėl snaigės parsidavė už skiepą”

  1. Atrodo apibūdinote mane: gimimas po 1990m, vienturtė, išmokyta klausyti komandų, viską dariusi pagal taisykles: mokykla -> universitetas -> darbas. Dar prieš pora metų mintyse sukosi tik į kokią kelionę nuvykus, į kokią kavinę nuėjus ir pan. Žiūrima žiniasklaida aprėpdavo tik delfi, lrt… Visgi visada neapleisdavo svetimumo jausmas. Jausmas, kad kažkas ne taip. Kad aš pati ir žmonės, kurie supa mane yra su kaukėmis. Tačiau šita pandemija atvėrė man akis ir kokioj iliuzijoj aš gyvenau. Tą prievartos jausmą galbūt padėjo atpažinti patirtos patyčios mokykloje, todėl neparsidaviau už skiepą. Kiekvieną dieną bandau konstruot save iš naujo, skaityti/žiūrėti/mokytis iš neparsidavusių – kurie taip gerai atsisijojo šiandieniniame kontekste. Nenurašykit snaigių, gal jos dar susivoks.

  2. Mano sesė gimė 1990. Ką tik perskaičiau jos gyvenimo aprašymą. Kaip pirštu į akį😂

  3. Mano sūnus gimęs po 90, pats pripažįsta, kad jie silpnų ir bukų karta. Bet jis neparsidavė ❤️ Tikiuosi, taip bus ir toliau

  4. Todėl COVID, kad ir strigdamas, rieda į istorijos šiukšlyną. Greta ispaniškojo gripo ir kitų pasaulinių aferų.
    Pernelyg optimistikai Jūs čia.
    Dar tik pamažu,dar tik vos vos.
    Be to kampanija atliko savo darbą-patikrino 1984 galimybę ir technologgiškai ir socialiai.
    Viskas gerai.
    Viskas bus gerai.

    1. Tai kad kaip tik paaiškėjo, kad ne viskas, ne viskas kol kas taip paprasta 😉 Dar neišmirė karta, kuri turi kritinį mąstymą.

  5. Labai tiksliai pasakei viską. Aš taip pat mąstantis kaip tu. Kas nori įgauti proto. Tegu paskaito apie Logika. Dar rekomenduoju pasidomėti marksizmu. Dialektinis materializmas, istorinis materializmas. Panatysit kas yra žinios ir mokslas. Dar galima biblija skaityt nuo seno testamento. Bet ten labai sudėtingas kūrinys. Alegorijom ir parabolem parašytas.

  6. Šiame straipsnyje Lidžita puikiai apibūdino Vakarų Europos sukurtą standartizuotą, įstatymams paklusnų, taip vadinamą pilietį, nesugebantį priimti svarbių ir greitų sprendimų, todėl besąlygiškai sutinkantį su visais Sistemos reikalavimais. Lietuvos totalitarinės valdžios credo apibūdinčiau taip:
    Mes viešpataujame.
    Mes už jus meldžiamės.
    Mes jus teisiame.
    Mes jus giname.
    Mes jus maitiname.
    O jūs dirbkite!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *