Fenomenalu, kaip koks nors paprastas reiškinys visuomenėje gali apnuoginti žmonių mąstymo klišes.
LIDL kaip gana eilinis reiškinys (naujo prekybos centro atidarymas) atskleidė išskirtinai daug Lietuvos intelektualinio „elito” klišių – negailestingumą propaguojantiems kitokį gyvenimo būdą, teisuolišką susireikšminimą, prėską humoro jausmą ir nekritišką požiūrį į save. Kaip supratau, didžioji dalis to segmento (neskaitant retų išimčių) uždirba iki kokių 800 Eur/mėn. ir mano, kad tai vyksta todėl, kad daugiau, nei pusę gyvenimo praleidžia darbe, t.y. jų finansinis „gerbūvis” siejamas ne su jų asmeninėmis savybėmis, o su lojalumu darbdaviui ir darboholizmu. Skamba ne taip jau ir liberaliai, tiesa?
Bet iš tikrųjų teiginiai, kad, norint daugiau uždirbti, reikia daugiau laiko praleisti darbe yra paremti būtent tokiu pasaulėvaizdžiu: Esą finansinę sėkmę lemia ne asmeninės savybės (protas, jėga, atkaklumas, komunikaciniai gebėjimai ir pan.), bet begalinis atsidavimas darbui. Toks begalinis, kad net nuėjimas į prekybos centrą vertinamas kaip tam tikra darbdavio „išdavystė”. Ir šiuo atveju protas neveikia. Veikia tik emocija – jei nori daugiau uždirbti, tai turi būti darbe.
Nei vienas iš keliančių šią hipotezę, neanalizavo, ar tie konkretūs LIDL klientai turi darbų, kuriuos tuo metu reikia padaryti, kokiu laiku jie dirba (galbūt laisvu grafiku arba naktines pamainas) ir pan. Jų galimybė pasigerinti gyvenimą tiek, kad nereikėtų eiti į LIDL, buvo siejama išimtinai su tuo, kad jie nėra pakankamai lojalūs darbdaviui, t.y. nesėdi kokiam nors sukaitusiame ofisiuke ir neskaito Verslo žinių (ar bent žurnalo Žmonės).
Nors pati mintis, kad valstybėje, kurioje vidutinė alga nesiekia 600 Eur, reikia vengti galimybės apsipirkti pigiau yra daug absurdiškesnė, nei stovėjimas kad ir ilgiausioje eilėje, tačiau šio įrašo tikslas ne ekonomiškai pagrįsti, kodėl Lietuvoje taip svarbu apsipirkti pigiau.
Tiems, kam įdomus šis aspektas, siūlyčiau paskaičiuoti: Vidutinės šeimos (kur abu suaugusieji gauna vidutinę algą) pajamos nesiekia 1200 Eur. Jei tokia šeima augina 2 nepilnamečius vaikus ir moka būsto paskolą (pvz. 200 Eur/mėn.), arba būsto nuomą (pvz. 300 Eur/mėn.), tai vienam asmeniui tenkanti pinigų suma yra mažesnė nei 250 Eur. Ir čia kalba apie tuos, kuriems „geriau” sekasi. Galima skaičiuoti ir kitaip: Imti „lūzerius”, kurie uždirba po 290 Eur/mėn. ir toliau skaičiuoti kaip ankstesniame pavyzdyje.
Visgi, grįžtant prie tikrosios temos, aš ignoruosiu faktą, kad vidutinė šeima turi taupyti kiekvieną laisvą centą, ir paanalizuosiu, ar tikrai tokia šeima gali pasididinti pajamas, tiesiog praleidžiant daugiau laiko darbe.
Sakykim, Mamytė yra buhalterė. Ne prasčiausia buhalterė. Darbdavys jai moka 600 Eur/mėn. (į rankas). Tai – fiksuotas darbo užmokestis, kuris nepriklauso nei nuo atliktų operacijų kiekio, nei nuo darbo trukmės. Mamytė darbus laisvai padaro per 8 val. (40 val. per sav.), tačiau pinigėlių vis trūksta ir Mamytė norėtų eiti į LIDL. Deja, „protingesni” kolegos ją pamoko, kad svarbu ne taupyti, o pasididinti pajamas, kas esą nesunkiai pasiekiama ilgiau būnant darbe („tai tu ką, stovėsi eilėje, kai per tą laiką gali pinigų uždirbti?”). Mamytė nutaria, kad skamba įtikinamai ir nutaria dirbti ilgiau – po 10 val. per dieną (50 val. per sav.). Nors darbus ji laisvai padarytų per 8 val., tačiau ima dažniau gurkšnoti kavą, bendrauti su bendradarbiais, skaityti spaudą internete ir pan. Kartais gal net užsikrauna vieną kitą svetimą darbą, kuo būna labai patenkintas tas kolega, kuris dėka Mamytės geranoriškumo gali anksčiau išeiti namo. Mamytė praktiškai visą dieną praleidžia darbe, jaučiasi pavargusi ir nelaiminga, beveik nemato vaikų, santykiai su vyru irgi šlyja. Ji ima pykti ant darbdavio, kad tas neįvertina jos pastangų ir nepakelia algos (juk išeina iš ofiso paskutinė!). Atsižvelgiant į darbo trukmę, jos vidutinis valandinis atlygis sumažėja nuo 3.75 Eur/val. iki 3 Eur/val., be to, ji patiria daugiau išlaidų, nes dažniau perka jau pagamintą maistą (juk nėra laiko suktis virtuvėje!), be to, kartais reikia prašyti kaimynės pagalbos vaikų priežiūrai (už ką taip pat tenka „atsidėkoti” ir pan.). To pasekoje po kelių tokių mėnesių Mamytė yra ne tik pervargusi ir pikta, bet dar ir… įlindusi į skolas. Darbdavys jai kelia jau kone fizinį pasišlykštėjimą (kaip jis, parazitas, gali nematyti, kiek ji dirba!). Tuo tarpu darbdavys žino, kad darbo apimtys nesikeitė, galvoja, kad gal Mamytė tiesiog lėčiau dirba arba gal su vyru nesutaria. Žodžiu, jis nemato jokio reikalo didinti darbo užmokestį vien už tai, kad ji trinasi ofise ir pliampia jo nupirktą kavą (kai Mamytė pradėjo sėdėti viršvalandžius, labai padidėjo kavos suvartojimas, taip pat išnaudojama daugiau elektros, vandens ir pan.). Visa ši absurdiška situacija baigiasi tuo, kad Mamytė nutaria mesti darbą, kuriame nėra vertinama, ir taip netenka pagrindinio pajamų šaltinio. Tuo tarpu darbdavys tiesiog randa kitą buhalterę. Mamytė nėjo pirkti į LIDL. Deja, turės eiti į Darbo biržą.
Arba imkime kitokį pavyzdį. Tėvelis (kitos šeimos tėvelis, kad neatrodytų per daug graudžiai) dirba sargu biudžetinėje įstaigoje. Pilnu etatu. Uždirba 500 Eur/mėn. (į rankas). Kadangi jam trūksta pinigų, bet jis nenori eiti į LIDL, tai nutaria, kad reikia daugiau dirbti – ima savanoriškai sėdėti viršvalandžius, padeda valytojai sutvarkyti aplinką ir pan. Tėvelis tikisi, kad darbdavys pastebėtis jo iniciatyvas ir pakels algą, tačiau darbdavys to padaryti negali, nes sargo etatui yra skirta konkreti pajamų suma, kurios negalima viršyti. Ta suma yra 500 Eur/mėn. Tiek, kiek jam ir mokama. Daug daugiau laiko praleisdamas darbe, Tėvelis kaip ir ankstesnė Mamytė ima jaustis neįvertintas, be to, didėja jo išlaidos pragyvenimui (jis juk neturi laiko taupyti). Taigi, Tėvelis taip pat įklimpsta į skolas, supyksta ant darbdavio ir galų gale meta darbą. Na, o darbdavyus randa kitą sargą.
Ir tokių pavyzdžių būtų galima prirašyti labai daug, nes darbų, kuriuose ilgesnis darbo laikas savaime lemtų pajamų padidėjimą, yra koks… 30 proc. Galbūt. Ir tai daugiausia atvejai, kai dirbama sau arba užimamos itin svarbios, išskirtinės kvalifikacijos reikalaujančios pareigos.
Bet kokiu atveju tie žmonės, kurių darbo laikas generuoja papildomas pajamas, tą darbo laiką dažniausiai labai skaičiuoja ir be „ekspertų” moralizavimo. Ir taip, labai tikėtina, kad jie neis pirkti į LIDL. Tikėtinai neis pirkti ir į Maxima. Labai gali būti ir taip, kad jie apskritai neis pirkti, nes tai daro jų partneriai, namų tvarkytojos ar pan. Tiesiog jie yra išskirtiniai. Jų gabumai (o ne sėdėjimas darbe) lemia, kad jų pajamos yra itin aukštos ir jiems prekybos centrai apskritai nėra aktuali tema.
Bet, kaip ir minėjau, tokių žmonių nėra daug. Ir tai nėra LIDL pirkėjai. Tuo tarpu moralai, kad eiliniai darbuotojai gali pasididinti pajamas tiesiog praleisdami daugiau laiko darbe yra klišė, pagal kurią gabumai nustumiami į antrą planą, o darbo laikas – į pirmą. Sutinkant su tokia hipoteze, kiekvienas darboholikas gali tapti numavičiumi. Bet kiek darboholikų uždirbo milijardą?
Tiesa ta, kad dideles pajamas lemia ne begalinės darbo valandos (nes Numavičius paroje turi tiek pat valandų kaip visi kiti – 24), o gabumai. Ir nuo nereikalingo kiurksojimo darbe tie gabumai nepadidėja.
Ar dabar suprantate, kaip Jus apgavo darbdavys, porinantis, kad pirmais/antrais/šeštais karjeros metais dirbo 3,5 etato už minimalią algą ir taip susikrovė tokį kapitalą, kad dabar gali samdyti Jus? Jis nepasakė esminio – dirbo sau. Ir šiaip matyt jo gabumai didesni negu Jūsų.
Puikiai. Ir, šiaip, darboholizmas – sutrikimas, kenkiantis gyvenimo kokybei, o prokrastinacija būtina kūrybingumui.
Vėl gi prielaida nevisai teisinga. Darbo valandos ne prie ko. Prie ko yra tavo duodama kitiems nauda. Jei taip gyvenime susiklostė, kad negebi sugalvot kaip spręst kitų problemas ir būt kažkam naudingas, siekdamas pasigerint savo padėtį ar tavo sukurtų gėrybių nieks nemaino į pinigus (nes niekam jos nenaudingos), tai yra galimybė prisidėti prie kažkieo kito sugalvotos sistemos. T.y. būti samdomu darbuotoju, nei veltėdžiauti ir gauti iš valstybės pašalpą kokius 200 eur. Jei tikrai nuoširdžiai nori pasigerinti savo būbį, o ne veltėdžiauti reikalaujant daugiau mokėti, gali visuomet pasimokyti, kaip būti labiau naudingu visuomenei. Ir savo paslaugas, bei sugebėjimus parduoti rinkoje brangiau. Tikrai rinka vertina gerus specialistus. Vienintelis dalykas, kuris gali susukyi galvą – kad įsidarbinsi valstybinėje įstaigoje, t.y. dirbsi visai neproduktyvioje sistemoje, kuri vargu ar pasiūlys daugiau. Taigi visumoje turi kelti valandinį savo uždarbį – t.y. kelti savo efektyvumą ir naudingumą ir visa tai parduosi darbdavių rinkoje bragiau. Jei įsivaizduojate kad neturite ko parduoti, tai klystate. Jūs toks pats verslininkas kaip ir visi kiti – parduodate savo sugebėjimus, kaip ir Numavičiu ar kiti verslininkai. Verslas rinkoje visad konkuruoja dėl gerų darbuotojų. Netgi siūloma iš užsienio vežtis. Tai ką sakysite negalite tapti tuo geidžiamu darbuotoju ir prisidėti prie gerbūvio kūrimo? Ar nesugebate ar tingite?
Klausimas būtų toks: Jūs įrašą skaitėte, ar tik „spėjote”, koks galėtų būti jo turinys? Nes apie pašalpas išvis nebuvo kalbama. Kitų Jūsų teiginių irgi nelabai suprantu. Ta prasme, Jūsų manymu, buhalterė arba sargas yra „veltėdžiai” ir nenaudingi rinkai?
Įrašą skaičiau. Esmė kaip mamytei ir tėtukui pasidinti pajamas ir kad neįmanoma, nes jau pervargę ir tt. Ir kad dirbti be proto yra blogai. Onaš galvoju, kad pasidinti kirkvienas nusprendžia savaip – vienas dirba be proto, kitas kelia kvalifikaciją ir mokosi, kad kiltų valandinis uždarbis. Juk kirkvienas žino kaip jam pasigerinti savo būvį. Ir dėti etiketę, kad darboholizmas yra blogai – neetiška. Čia kaip sakyti, kad netradicinė šeima yra blogai. Kirkvienas gali pasidinti pajamas. Tiesiog pajamos atspindi, jo vertę rinkoje ir galbūt nepelningus rinkos segmentus. Verslininkas juk pats sumoka už savo klaidas jei verslas žlunga, ir stato iš naujo, o mažasis verslinikas, kuris parduoda savo gebėjinus rinkoje, jau ką negali statyt iš naujo kažko tik verkt, kad nirkas jo neperka?
Aš užduosiu tokį gal negražų klausimą, bet LSMU Jus mokė, kad žmonės skiriasi ne tik išvaizda, bet ir protu, ar sakė, kad visi – vienodi, tik išvaizda skiriasi? Nes aš jau matau labai rimtas švietimo sistemos spragas, jei medikas nežino, kad ne visi labai gabūs ar labai protingi. O kad darboholizmas blogai, tai vėlgi mokslo įrodyta, kas – o stebukle – Jums, medikui, naujiena. O pats didžiausias bajeris matyt tas, kad pats matyt dirbate biudžetinėje įstaigoje (kurios pasak Jūsų neefektyvios baisiai) ir teikiate pagalbą tiems patiems bomžams, kurių taip nekenčiate. Bet kitus mokote, kad eitų verslų steigti. Tai eikit ir steikite, užuot savo veiksmais savo žodžiams oponavęs.
Nea. Aš dirbunir privačiai. Aš matau švietimo spragas, nes medikai, bet jau neneigia rinkos dėsnių (beje maximos savininkai irgi medikai), o geba prisitaikyt, nes turbūt geriausiai išmano evoliucijos teroiją. Tai jei žmonės nevienodi, kaip vienodai jie gali būti naudingi? Ir kaio jų pajamos gali būti vienodos? Kokią dalį pajamų teikia atseikėti jiems? Beje Prancūzijoje ištisai streikuoja, nors gauna žymiai daugiau nei Lietuvoje? Ar jūs suorantate, kad absoliučiais skaičiais niekada nebus tos ribos, kada bus gana.
Dirbu ir privačiai matyt reiškia „dirbu ir valstybei”, kas jau savaime neleidžia į Jus žiūrėti rimtai. Nereikėtų dirbti tam, kuo netikite. Maximos savininkai visų pirma yra verslininkai, o kad kažkada susiveikė medikų diplomus (vienas ar keli iš jų) tai dar nereiškia, kad yra medikai (nepamenu, kad kuris nors būtų bent trumpai praktikavęs mediciną (nebent tam priskirsime prekybą vaistais)). O apie vienodą naudingumą ar vienodas pajamas niekur nesu rašiusi ir niekur to nevyksta. Jūs kažkaip diskututuojate pats su savimi, nekreipdamas dėmesio į tai, kas realiai rašoma.
Lidžita smagu, kad rašote ir domitės. Tačiau, kai minimas liberalizmas lyg jis visų problemų priežastis (lygtais žmonės neprotestuoja Prancūzijoje, o jau nekalbu apie Venesuela, kur darbo savaitė sutrumpinta iki 24 val., nes ten irgi kovojo prieš liberalizmą), tai graudu darosi. Būtent, kad liberalizmui niekada nebuvo leista veikti. Europoje toli gražu ne liberalizmas, antai Ispanijoje ir Prancūzijoje nedarbas siekia 12-15 proc., ir išvien protestai, kasdien, nors pajamos keturgubai didesnės nei Lietuvoje, tai apie ką mes kalbam? Dabartinė sistema, dabartinė yra negandų ir monopolijų formavimosi sistema. Ir tai ne liberalizmas. Liberalizmas būtent jei paskaitytumėt, logiška seka suformuoja principus, kaip bendruomenė gali gyvent gerovėje ir taikoje, solidarume. Jei logika nepriima loginių prieštaravimų, tai nereiškia, kad ji yra utopija ar radikali. Tiesiog tai yra logika. Gali ignoruoti realybę, bet deja realybės ignoravimo pasekmių ignoruoti neišeina. Kas yra akivaizdu dabar. Kur Jūs matot tą liberalizmą šiandien? jo nėra nuo XIXa, arba tik keletas liekanų. Liberalizmas yra visiška logika ir ne kas kita.
Tai Jūs man paaiškinkit, kur logika dirbti valstybei ir ją kritikuoti 🙂 Mes matyt skiriamės tuo, kad aš kalbu taip kaip gyvenu. Ir mano žodžiai paremti mano gyvenimiška patirtimi. O Jūs kalbate vieną, darote kitaip. Jūsų žodžiai – tik teorija, kuri gali skambėti gražiai, bet praktikoje neveikia 🙂 Jei veiktų, pats algą gautumėte ne iš valstybės. Vat ir viskas.
Dirbu darbą sąžiningai. O darbdavys mano – monopolistas. Neefektyviai išnaudojantis mūsų visų mokesčius. Pvz valstybinėje ligoninėje 3 operacinėse atliekama tiek pat operacijų, kiek privačioje ligoninėje – vienoje operacinėje. Kad lygiagrečiai atlikt tiek operacijų, valstybinėje ligoninėje, reikia 3 komandų, po 5 žmones, trigubai daugiau aparatūros, kad būtų kiekvienoje operacinėje, trigubai daugiau instrumentų rinkinių ir tt. O rezultatas tai tas pats, kaip privačioje ligoninėje su viena operacine ir viena komanda. Na valstybinėje baigaisi darbas 15 val, o privačioje 18-19 val. Taigi operacinės naudingumas artėja prie 75 proc. O valstybinėje apie 40 proc su trigubais ištekliais. Aišku, privati ir sumoka dvigubai daugiau, nes sutaupo išteklių. Visiems naudinga. Tai kodėl aš negaliu kritikuoti darbdavio, kai šitaip neefektyviai naudoja resursus, o dar verkia, kad pinigų trūksta? Tai juk kaip į rėtį…
Visai kitaip butu, jei LT galiotu valandinis apmokejimas. Patingejai office uz $15/h ir po 3 menesiu tau paliks tik $12/h. Gincytis gali, bet geriau ieskoti kito darbo. Sedejimas ilgiau darbe ir padarytos darbu apimtys tinka tik prie valandinio apmokestinimo – kitaip nera motyvacijos laukti benefitu.
šiandien vėl nesusilaikiau ir įsivėliau į diskusiją su moteriške, kuri rašė, kad sėdėdama kamštyje iš automobilio matė grūstį ir stumdalynes ir kokio reikia būti mąsstymo bla bla…vien pats faktas, kad ji pati sėdėjo toje pačioje eilėje – tik automobilyje – man atrodo karikatūriškai 🙂
kai kurie tiesiog nesugeba pasižiūrėti į save iš šalies…
Bet tai kaip taiklu 😀 Dar labai paradoksas, kai patys parašo 1000 postų, besišaipančių iš tų, kurie „švaisto laiką” 😀 Ta prasme, jie tai savo laiką naudoja labai „produktyviai” 😀
Sykį viena labai žymi politekonomė man ilgais komentarais po blogo įrašu aiškino, kad neturi laiko būti mandagi ir gerbti kitus.
O įrašas labai teisingas. Labai.
Ponia Maldeikienė yra klasika 😀 Ji neturi laiko, bet parašo daugiau komentarų nei studentai, nekenčia darbo savivaldybėje, bet joje dirba, ir dar nekenčia savo rinkėjų, nors jie ją ir išrinko. Klasika visiška.
Na baikite. Aš gi nesakiau, kad tai yra p. Maldeikienė. Juk Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie pristato politekonomais. Tai gali būti bet kuris iš jų…
Klasika. Sutinku. Tai moteris, kuri sugebėjo turgų perkelti į internetą.
O jeigu ta mama buhalterė, užuot trynusis biure ir gėrusi kavą, baigtų darbą kaip visada, bet apsiimtų kokios mažos įmonės buhalteriją tvarkyti? Ir jei tėvelis sargas pasargavęs pavėžėtų vieną kitą keleivį uberiaudamas?
Tai čia dabar jau pereinama į tai, kad reikėtų ne ilgiau darbe būti, o pvz. ieškoti alternatyvių veiklų. Visgi galimybės rasti alternatyvų labai priklauso nuo žmonių sugebėjimų ir ne visi jų turi labai daug. Be to, „apsiimti mažos įmonės buhalteriją” vėlgi reikš tą patį papildomą darbo laiką, su tuo susijusias didesnes išlaidas, o gaunamos pajamos nebūtinai padengs skirtumą. Lygiai taip pat „uberiavimas” atrodo labai gera idėja, kol neskaičiuoji mašinos nusidėvėjimo, valymo, papildomų draudimų ir pan. (nekalbant apie tai, kad tai įmanoma tik gyvenant Vilniuje). Ir šiaip mane stebina teorijos, kad visi turi turėti sugebėjimų, noro ir pan. susirasti n darbų, kad tik gautų papildomų pajamų. Pakartosiu – vidutinė alga nesiekia 600 Eur, kas reiškia, kad dauguma visgi neturi pakankamai sugebėjimų uždirbti daug pinigų.
Paprieštarausiu dėl „sugebėjimų uždirbti daugiau“. Tai nepriklauso tam tikru laipsniu net nuo žmogaus gebėjimų. Pvz.: jei žmogus yra geras inžinierius, bet nėra verslus – jis nesukurs įmonės, bet visąlaik bus samdomas darbuotojas. Ir jei jo veiklos srityje įmonės bus tik tokios, kur mokės „iki 500€“, „iki 600€“, jam, norint pasididinti atlyginimą dukart, kvalifikacijos kelt neapsimoka, o apsimoka emigruoti, kur atlygiai už tą patį darbą yra didesni.
Lidžita, Jūs nesuprantate, kad žmonės yra įpainioti į neefektyvumo ratą, kad laisva rinka yra apribota, kad valstybė daug kur monopolitė. kaip ir mano pavyzdyje valstybinės ligoninės slaugytoja gauna tuos 600 eur, nes ta 5staiga dirba neefektyviai, vietoj vienos koandos, dirba trys, kai tuo tarpu privačioje ligoninėje, tą patį paslaugų kiekį, suteikia viena komanda su trigubai mažesniais resursais. O valdžia dar apriboja privačios ligoninės veiklą įv. suvaržymais, kurie netaikomi valstybinėm. Štai ir monopolija su prievartos elementais. Kodėl gi nekritkuot mokesčių mokėtojų pinigų švastymo. Žinot galima įsteigt 15 operacinių, su 15 komandų, ir padaryt po vieną operaciją jose ir terorizuot visuomenę, kad moka tiems 15 komandų per mažai. Valdiška veikla yra fikcija ir žmonių apgaudinėjimas..
Šiandien su vaikais su dviračiais atvažiavome į nacionalinį muziejų. 1. Dviračių pastatyti nėra kur, 2. Salėse, kurių yra 5, po prižiūrėtoją gaunačią kokius 600 eur. 3. Ką jos ten veikia? O gi sako, kad neliesti eksponatų rankomis. 4. Kad prieitų papasakot ką nora – neprieina. 5. Bilieto kaina – 3 eur, salė tuščia, be mūsų – vienas užsienietis dar slampinėjo.
Toks pats privatus muziejus Estijoje – du darbuotojai, viską leisti galima, ko negalima – užstiklo. Yra kavinė, žmonių pilna, bilietas kainuoja apie 10 eur.
Efektas tas pats, bet Estijoje, tai valstybei nekainuoja nė cento, ji tą funkciją delegavusi verslui, efektyvumas akivaizdžiai didesnis, nes verslas su tuščia sale ir 5 darbuotojais sau leisti negalėtų, o vat valstybė gali… Tai kaip užteks visiems pingų? O biudžetas tai 15 mlrd eur, kurie skirti valstybiniams sektoriui išlaikyti…. Ką mes gainam iš tos sumos? Tai visiškas mūsų pinigų švaistymas ir žmonių skurdinimas.
Alb, kaip dirbantis su medicinos įstaigomis ir matantis jas iš vidaus, galiu pasakyti, kad ne panacėja yra privačios klinikos, o reguliavimas ir priežiūra ten turi būti. Privačios klinikos puikiai moka suefektyvinti veiklą. Bet tuo pačiu taupo ten, kur tikrai nereikėtų.
Laisva rinka sunkiai veikia ten, kur klientas (pacientas) pats negali suvokti rezultato ir proceso kokybės, nes, pavyzdžiui, rezultatas labai ilgalaikis (švietimas, pavyzdžiui) arba sunkiai suvokiamas, pavyzdžiui, ar žinote kaip iš tiesų turėtumėte jaustis po anestezijos? Tikriausiai ne, nes tai labai retas įvykis. Ir ar narkozę darė su patikima ir prižiūrėta įranga? Gal ir nieko nenutiks jums, o gal sekančiam?
Yra daug neefektyvumo ir valstybinėse įstaigose, gydytojų yra tikrai per daug. Bet tai labai žemo finansavimo klausimas. Finansuokime taip pat kaip finansuojasi privačios įstaigos iš kliento kišenės ir nebus irgi tokių problemų.
Aš kaip supratau p. Alb turi gana savanaudišką tikslą – privačią mediciną, kur medikų paslaugos kainuotų kosminius pinigus, o pacientai neturėtų kito pasirinkimo kaip tik mokėti 🙂 Apskritai sunkiai įsivaizduoju, kaip galėtų veikti vien tik privačios gydymo įstaigos, nes yra ligų, kur objektyviai žmonės būtų nepajėgūs apmokėti jų gydymo (sudėtingos operacijos ir pan.). Be to, yra atvejai, kai žmogus pvz. papuola į autoįvykį ir net negali pasakyti, ar jis mokės, ar ne, bet pagalbos tai jam reikia. Jei būtų tik privati medicina, tai po gero BMW avarijos sulėktų gal net 4 medikų brigados iš skirtingų gydymo įstaigų (ir gal net susipeštų dėl sužeistųjų), o va, jei koks dviratininkas su senu dviračiu nukentėtų, tai gal apskritai nieks neatvažiuotų ir net nebūtų kam pretenzijų pareikšti. Ta prasme, man p. Alb svaičiojimai skamba kaip visiškos utopijos. Ypač, kai žinai, kad pats žmogus tai valstybei ir dirba. Ir ne tik dirba – jis dar ir į vieno miesto tarybą pretendavo. Nu tai jo majo, kai pats visaip veržiesi prie to valstybinio lovio ir visaip rėki, koks tai blogis, tai net nežinau kaip dar vertinti. Arba suktybė. Arba utopija. Rinkimės švelnesnį variantą.
Ligita, deja, bet ne privati medicina kainuoja kosminiius pinigus, o valstybine. Jums Albinas draugiskai bando pavyzdziais ta paaiskinti. Klysta, tie kurie galvoja, kad pas mus nemokama medicija – mes uz ja sumokame ir labai daug, tik ne tiesiogiai, o per mokescius.
Tai Jūs manote, kad aš nesuprantu, kad už medicinos paslaugas mes atsiskaitome „per mokesčius”? Suprantu. Tik suprantu ir tai, kad sprendimas efektyvinti valstybinių ligoninių darbą, o ne pasukti „privačios medicinos” keliu. Kai kažkas veikia blogai, galima tai taisyti, o ne krypti į kitą kraštutinumą ir visai to atsisakyti.
Lidžita, privati medicina nereiškia, kad reikėtų mokėti iš savo kišenės. Siaubas…. pas jus tikrai utopija… juk sveikatą draudžiamės. Ir pinigai keliauja paskui pacientą, t.y. ir dabar privačios ligoninės gauna iš draudimo, taip pat kaip ir valstybinės, tokiais pačiais įkainiais. Primokėt reikia tik nebent už viešbuyines paslaugas, kaip beje ir valstybinėse. Kaip sunku šnekėt, kai žmonės visai neįsigilina.
O privati sistema viame pasaulyje geba užtkrint svarbiausią poreikį – maistą, tai gebėtų ir sveikatą. Kur badauja daugiausia žmonių? Ogi socialistinėse šalyse. Žodžiu, matau kad paviršutiniškas pokalbis, nėra laiko aiškint, kokios sistemos sugalvotos, kad išvengt didelių netikėtų, o gal ir tikėtų išlaidų.
Tai Jūs tarsi pats aiškinate, kad perskirstymas yra blogis. Bet socialinis draudimas yra toks pats perskirstymas, kurį kritikuojate. Po to jau sakote, kad viskas su tuo gerai, būtų (socialinis) draudimas. Na, tai ar keista, kad man sunku Jus suprasti? O sulyginti maistą ir mediciną tai stipru. Kas valgoma, skiria jau vaikas, o kuo gydytis ir kaip gydytis gali pasakyti tik medikas. Sulyginti dalyką, kuris visiems žinomas, su tokiu, apie kurį dauguma populiacijos neturi net minimalių žinių, yra įdomus pasirinkimas.
Labai teisingai, maisto kokybę ir tiekimą įvertinti labai lengva. Ir tai matome, kad konkurencija kažin ar gerai sureguliuoja maisto rinką. O medicina visai kitas dalykas, kur rezultatą pajausti sunku.
Galiu tik pateikti pavyzdį, kad kelio kryžminių raiščių operacija valstybinėje ligoninėje nekainuoja nieko. Vienoje žymių Vilniaus privačių klinikų, kiek paskutinį kartą girdėjau, beveik 2000 lt + aišku PSD lėšos. Tai būtent šitie 2000 litų ir generuoja pridėtinę vertę – sesutė paglostys per galvytę, gausi skaniai pavalgyti, patogią lovą. O kas sutaupyta ten, kur pacientas nemato (saugumas, įrangos kokybė, vienkartinių medžiagų kokybė, varžtų/endosagų su kuriais tą raištį lopys kokybė), tai niekada nesužinos. Jei neturėtume vieno mažiausių biudžetų Europoje, tai ir valstybinė ligoninė galėtų pasiūlyti tą patį. Neteko girdėti, kad švedai skųstųsi viešosiomis paslaugomis, o jie per biudžetą vykdo viską. Efektyvumas ir paslaugos kokybė priklauso nuo mokamo atlygio. Šiuo metu atlygiai valstybinėse įstaigose (manau, kad ir tame jūsų minėtame muziejuje) yra juokingi, nes mūsų biudžetas yra juokingas.
Na aš gal per daug liberalas, bet visiškai nieko nesupratau. Kuo susijęs darbo imitavimas ir pajamos?
Ir kuo tai susiję su lidlo PR skcija?
Atostogauju kretoj bananai 1.55 euro mažoji pardej 1.4 apie 10 procentų pigiau išvada kai yra normali konkurencija ir lidl su kaina gauna į kaulus o Lietuvoje turim daug uzpenetu tinklų
Nelabai supratau Jūsų komentaro. LIDL bananusn pardavinėjo po 0,66 Eur.
Tik nesvaikirt apie darboholizmą. Identiškos nesąmonės apie LIDL varguolius. Nieko nesiskiriate nuo jų.