Psichoterapija, būties prasmės paieškos ir… baimė

Artimiau mane pažįstantieji žino, kad esu lankiusis pas psichoterapeutą. Dauguma niekados nesuprato, dėl ko. Lygiai kaip ir aš pati.

Juokais vadindavau tai smegenų higiena, sakydavau, kad na, kiti valosi dantis šepetėliu ir siūlu, aš valausi smegenis psichoterapija. Ir kas čia tokio. Juk tam ir ariu, kaip juodas jautis, kad pasipasakoti apie save nepažįstamam žmogui. Ir tai, aišku, labai faina ir protinga tam arti.

O tada vieną dieną tavo psichoterapeutas – pats nelaimingas, pavargęs ar tiesiog… nuobodžiaujantis – kerta iš esmės, kad… ko tu čia skundiesi. Turi maždaug lygiai tiek, kiek esi nusipelniusi, ir nė lašo daugiau; ir tai yra logiška.

Tik tuomet staiga tampa labai… jautru, kodėl tu tiek laiko ėjai pas tą žmogų, pasakojai jam apie save ir – tai juokingiausia – tikėjai, kad jam tas svarbu. Kad tu esi vienas iš tų kelių šimtų ar tūkstančių pas jį besilankančių nevykėlių, kurio negandos jį nuoširdžiai jaudina. Kad jis tave atjaučia už brangiai.

Kad tai buvo kažkuria prasme net… naivu tiek daug tikėtis iš nepažįstamojo, tiek daug sprendimų priimti su jo pagalba ir savo mintyse sutapatinti savo gyvenimą bei požiūrį, vertybes su jo gyvenimu, požiūriu ir vertybėmis. Neįgalumas. Galų gale sukėlęs diskomfortą abiems pusėms – tiek turinčiajam neįgalųjį vesti, tiek ir neįgaliąjam, supratusiam, kad jis nespėja ar tai nenori eiti, kur jį veda.

Ne, aš nesakau, kad psichoterapija yra būtinai blogai. Bet turbūt tai gali turėti neigiamų šalutinių poveikių, kurių iš esmės vargiai galima išvengti, kai daug ir atvirai kalbi apie save žmogui, kuris tavęs nepažįsta, negerbia, nežino tavo gerųjų pusių (juk nekalbi apie tai, kas sekasi; pasakoji, kas nesiseka) ir šiaip yra – beje, jo paties žodžiais, „ausys už pinigus”.

Būna gyvenime situacijų, kai tų ausų  – net ir už pinigus – reikia, kad nors kauk. Bet turbūt daug tokių, kai galima to išvengti. Ir dar turbūt tai neturėtų tapti… hobiu. Nereikėtų tikėtis per daug, pvz. kad tau rodomas dėmesys yra nuoširdus (nors juk kątik už tai sumokėjai į kasą!), kad tas žmogus tau visados pritars ir šiaip manys, kad tu esi labai šaunus ir viską darai teisingai. Išties labai tikėtina, kad jis galvos netgi priešingai, ypač kelintus metus klausydamasis tavo „nelaimių” suvestinės.

Reikėtų labai gerai suvokti, kad klausymasis ir netgi paguodos žodžiai yra to žmogaus darbas, už kurį jis gauna pinigus, ir kad nebūtinai šie dalykai eina iš širdies gelmių. Ta prasme, turbūt neina iš tikro.

Reikėtų nepamesti savo tapatybės (jei ji susikurta) ir nesusitapatinti su terapeuto tapatybe kaip kažkokia geresne savęs dalimi. Nes nei tu esi jo dalis, nei jis – tavo.

Ir tuomet, kai tau nukrinta tie rožiniai akiniai, kad tu čia labai protingai viską darei ir kad čia labai rimtai į tave žiūrėjo, atsiranda kitas dalykas – baimė. Baimė, kad ausys ir patarimai už pinigus nėra sprendimas.

Ir kad štai – gavai spyrį į užpakalį savarankiškai, kaip suaugęs paieškoti būties prasmės ir savarankiškai priimti sprendimus. Turbūt irgi už brangiai, nes klaidos kainuoja daug, tačiau mokėsi nebe į klinikos kasą.

Mokėsi savo patirtimis, savo nuostoliais ir savo… drąsa gyventi be svetimo žmogaus rankos.

Psichoterapijos detoksikacija.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *