Robotai: gyvenimo fikcijoje žavesys ir skurdas

Skaičiuotuvas yra puikus dalykas. Kompiuteris – irgi.

Bet ar puikus dalykas robotas – slaugė arba robotas – šokių partneris? Ar norėtumėte, kad paskutines Jūsų gyvenimo dienas su Jumis praleistų ne Covid’u galintis apkrėsti anūkas, o malonus, mėgstamas knygas cituojantis robotas? Arba vaistų atneštų seselė – robotas, maloniai primenanti dozes ir palinkinti ramaus vakaro? Gal net išspaudžianti stingdančią plieno šypseną?

Kas, jei vardan saugumo, Jums bus pasiūlytas šokių partneris – robotas arba pasivaikščiojimui skirtas robotas, galbūt net galintis palaikyti elementarų pokalbį?

Dirbtinio intelekto galimybės šiuos dalykus įgalina, tad tai, kaip greitai ir kokiu mastu jie taps realybe, yra veikiau žmogaus sąmoningumo nei technologijos klausimas.

Ar jūs norėtumėte, kad jūsų gyvenime tarsi žmogus dalyvautų mašina? Ar būtų jauku papasakoti mašinai savo išgyvenimus, pasidalinti mintimis? Galbūt čia tas pats kaip guminė lėlė, tik intelektualinėje sferoje? Galų gale, bendraudamas su robotu nerizikuoji užsikrėsti jokiomis ligomis, būti pajuoktas, įsivelti į konfliktą ar nusivilti. Įsivaizduokime, ji eina gatve su suprogramuota mašina, kuri gana vykusiai palaiko lengvą pokalbį:

– Graži diena, Robe, – kreipiasi vardu, kuris, nors nebūtinas, bet visgi suteikia asmeniškumo.

– Temperatūra maloni kūnui, o saulė ne per daug kaitri, – paantrina aparatas.

– Reikės vakare ką nors paskaityti, – tęsia diskusiją moteris.

– Knygos yra išminties šaltinis, turiu rekomenduojamų knygų sąrašą, – atsako robotas.

Tokie ir panašūs pašnekesiai gali imituoti žmogiškąjį ryšį, tačiau ar gali sukurti santykius? Iškelti naujas idėjas? Padėti tapti geresniu žmogumi ir labiau suprasti kitus? Atsakymas, manau, akivaizdus net didžiausiems dirbtinio intelekto šalininkams.

Ir visgi, robotai iš darbo įrankių sferos vis labiau stumiami į žmogiškojo bendravimo sritį – šokantys, dainuojantys, imituojantys pokalbius. Pritaikyti ne žmogui, bet… pakeisti žmogų. Sumažinti žmonių bendravimą, suteikiant substitutą.

Ateities visuomenėje tokius „socialinius” robotus būtų galima išsinuomoti panašiai kaip dabar automobilius ar paspirtukus. O aptarnavimo sektoriui būtų net ir pigiau standartiniams atvejams pasitelkti aparatus, kokie jau stovi pvz. prekybos centruose. Tačiau kas išties norėtų sakyti „laba diena” mašinai? Ir kokia galų gale būtų to prasmė, jei „pašnekovas” neturėtų nei dienų, nei valandų, tik veikiantį arba ne variklį?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

2 atsakymai į “Robotai: gyvenimo fikcijoje žavesys ir skurdas”

  1. Manau,kad šiuo atveju Jūs šaunate visiškai pro šalį.Boston dynamics yra firmelė(berods priklausanti googlui),kuri kuria karo produkciją.Turi jie androidinių įrenginių,turi šuniukų,asiliukų.Ir tikslas visų jų ne šokti tvistą ar daryti kulversčius,o nešioti karinius krovinius(o gal ir tiesiogiai kariauti) rajonuose,kur ratinis transportas nepravažiuoja,o orinis per daug pastebimas.
    Naivuoliams gi tokiems kaip Lidžita parodomas šokis,ar papasakojama galimybė pasitarnauti neįgaliems.Tas gali būti irgi bus kaip šalutinis produktas.

  2. Luddas… Lidzita… Istorija viską sustatė į vietas. Ir sustatys. Nebeužtvenksi upės bėgimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *