Paskutiniu metu kaip niekad dažnai girdžiu neva esu komunistė. Kaip suprantu, ši išvada paremta vien tuo, kad gana aštriai kritikuoju kapitalizmą ir pasisakau už socialinį teisingumą (tiek, kiek jis įmanomas).
Išties daugumai žmonių atrodo, kad galima būti komunistu arba kapitalistu. Ir dauguma tiki, kad komunizmas tai jau baisiai blogai, o kapitalizmas net jei ir ne saldainis, bet vis tiek milijoną kartų geriau. Dėl to konstatavimas, kad neva aš esu komunistė yra pagrindas išvadinti mane debile, vatnike ir šiaip kuo šauna į galvą.
Šiame įraše nesigilinsiu į tai, kas iššaukia primityvią neapykantą komunistams, tačiau pereisiu prie kito aspekto: Ar kapitalizmas ir komunizmas turi esminių skirtumų?
Ir čia atsakymas gali būti tiek „taip”, tiek „ne”, priklausomai nuo to, žiūrėsime formos ar turinio.
Pagal formą tai yra visiškai skirtingos ideologijos, viena kurių propaguoja „privačią nuosavybę”, o kita – „valstybinę”. Pagal turinį tai skiriasi… kur kas mažiau nei atrodytų pagal formą.
Nes tikrasis klausimas yra ne kas parašyta dokumentuose, o kas vyksta realybėje. Analizuojant realybę dalykai, kurie dokumentuose skamba labai skirtingai, gali pasirodyti besantys… neįtikėtinai panašūs.
Lygiai kaip komunizmas su kapitalizmu – neįtikėtinai skirtingi dokumentuose, bet be proto panašūs realybėje.
Tarkim, imkim resursų valdytoją. Komunizme resursų valdytojas yra valstybė (vyriausybė ar pan.), kai tuo tarpu kapitalizme – privatūs asmenys, dažniausiai oligarchai. Sakote, visiškai skirtinga? Nieko bendro? Bet… Kas sudaro vyriausybes? Negi ne… žmonės?
Čia mes pasiekiame tą netikėtą išvadą, kad… Tiek komunizme, tiek kapitalizme resursus valdo kažkokia itin maža bendruomenė. Ji gali būti suprantama kaip valstybės valdžia, arba kaip verslo magnatai, bet tai iš esmės bus nedidelė valstybės gyventojų dalis, įsisavinti… didžiąją visų sukurtų resursų dalį.
Štai šioje vietoje tipiškas kapitalizmo gerbėjas pašoks kaip uolus pionierius ir sušuks „ne! Privatūs resursai nėra iš valstybės biudžeto!”. Ir būtų gerai, jei jis būtų teisus, tačiau, deja, klystų.
Šiuolaikiniame pasaulyje verslas su politika susivijęs lyg tos gyvatės, kurios kabo prie įėjimo į vaistinę: ES paramos, viešieji pirkimai, dotacijos, subsidijos ir t.t. ir pan. Verslas pastoviai „pumpuoja” visų mūsų lėšas iš valstybės biudžeto ir čia kalba tik apie paėmimą „natūra”.
Yra dar toks dalykas kaip… Monopoliai arba oligopoliai, kas irgi sukuriama valstybių, iš esmės arba pasunkinant (išvis uždraudžiant) tam tikrų subjektų patekimą į rinką, arba sudarant labai skirtingas sąlygas konkurencijai (vėlgi, tos pačios ES paramos, subsidijos, dotacijos, viešieji pirkimai, mokestinės lengvatos, licencijos ir pan.).
Monopolijų arba oligopolijų įsitvirtinimas kartu lemia tai, kad eilinis pirkėjas arba darbuotojas (sąmoningai nevartoju žodžio „vartotojas”) praranda derybines galias tam tikroje rinkoje, pabrėžiu – tiek darbo, tiek prekių ar paslaugų rinkoje.
Ko pasekoje nutinka toks netikėtas dalykas, kad… Turime stipriai kontroliuojamą rinką. Tik ją formaliai kontroliuoja nebe valstybė, o… oligarchai. Bet rezultatas lygiai tas pats – verslo laisvė kaip tokia neegzistuoja, nors formaliai mes galime kalbėti, kad ji yra (neva vyriausybė leidžia verstis kuo tik nori (cha cha)).
Taigi, pagal du pagrindinius ekonominius požymius – resursų valdytoją ir galimybę veikti – komunizmas ir kapitalizmas pasižymi labiau formos nei turinio skirtumais.
Bet gal… Gal yra kažkokių rimtesnių, esmingesnių skirtumų?
Kapitalizmas sudaro galimybes bent jau teoriškai turėti asmeninės nuosavybės, ką vertinu labai teigiamai. Ne dėl to, kad pati jos daug turėčiau, bet labiau dėl to, kad manau, jog nuosavas kampas yra vienas tų dalykų, kuris suteikia žmogui šiek tiek daugiau nepriklausomybės. Kita vertus, kapitalizme nuosavybė labai negerbiama ir ją galima bet kada prarasti dėl bet kokių priežasčių (dažnai – ir politinių). Labai daug civilinių bylų iš esmės vyksta dėl nuosavybės paėmimo iš vieno asmens ir perdavimo kitam asmeniui (restitucijos, nuosavybės teisių atkūrimas ir pan.). Mano manymu, tai yra stipriai komunistiška, nes nuosavybė turėtų būti iš tikro, o ne formaliai neliečiama.
Lygiai taip pat komunizmas daugeliu atveju formaliai neigia asmeninę nuosavybę, bet realiai ja vienaip ar kitaip disponuojama (pvz. Kuboje būdavo sudaromos „slaptos” pirkimo – pardavimo sutartys, kurios pagal valstybės įstatymus negaliodavo, tačiau šalys jų laikydavosi vien todėl, kad tokių sutarčių pasirašymas galėjo užtraukti atsakomybę).
Taip vyksta todėl, kad net gyvūnai turi savo „vietą” ir neturėjimas jokio būsto, jokios savo „teritorijos” prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kad ir kokie būtų įstatymai, žmogus bandys turėti ką nors „savo” – nors ir labiausiai nušiurusį kambarėlį.
„Savo namai” svarbūs ne tik dėl apsaugos nuo aplinkos poveikio ir galimybės susidėti daiktus (tą galima daryti ir svetimame, pvz. valstybiniame būste). Kur kas svarbesnis yra psichologinis efektas – čia yra mano teritorija ir aš čia nustatau taisykles.
Šiuo aspektu pastoviai keikiu kapitalizmą, kuriame įsitvirtinanti nuosavybės samprata ne ką tesiskiria nuo komunistinės, ypatingai, jei kalbėsime apie butus. Butų gyventojai patiria tokį drąstišką valstybės kišimąsi į jų privatų gyvenimą, kad iš esmės nebelieka čia yra mano teritorija ir aš čia nustatau taisykles.
Žinoma, idiotiškų ribojimų yra ir privačių namų gyventojams, pvz. ar žinojote, kad teisės aktai reguliuoja… galimą žolės aukštį? Ir kad už nenupjautą žolę galima gauti baudą?. Manau, dauguma – ne.
Tokios normos, kurios yra visiškai nebūtinos ir kuriomis tiesiog „šiaip” ribojama savininko teisė elgtis su savo nuosavybe, yra visiškas šlykštus komunizmas. Deja, jų daugėja geometrine progresija.
Taigi, ar aš… esu komunistė?
Lygiai tie pat kiek ir kapitalistė, nes, mano akimis, abi šios ideologijos yra žalingos žmogui. Ir su tuo gali nesutikti nebent tas, kas mano, kad smagu amžinai būti nuomininku (komunizmas) arba kad stipriojo sprendimas visados teisingas (kapitalizmas).
O aš manau, kad gerovė yra ten, kur derinama pagarba nuosavybei su draudimu užimti dominuojančią padėtį. Šios konstantos neatitinka nei viena iš aptartųjų ideologijų.
Labai adekvatus ir nuoseklus tekstas, bet žmonės vis tiek nesupras. Aš jau senokai manu, kad kritinė masė lietuvių yra durniai. Tai nebuvo malonu suvokti, bet deja taip. Tiesiog su tuo susitaikiau, prie tos kritinės masės savęs nepriskiriu.
Juos taip auklėja. Juk viskas prasideda būtent nuo švietimo. Augant technologinei pažangai, protingų žmonių reikia vis mažiau. Tai valstybės ugdo klusnius idiotus. Ir ne tik Lietuva.
‘Augant technologinei pazangai…’ – o kokie robotai augina ta technologine pazanga jei protingu zmoniu nereikia? Kastuvu griovi kasti smegenu nereikia, o technologijos sakyciau kaip tik protingu zmoniu poreiki augina
Žmonių įsitikinimas, kad viskam reikia beribio dydžio yra klaidingas. Augant technologinei pažangai, lygiagrečiai auga nedarbas. Kodėl? Nes… Pastatei gamykloje robotą ir nebereikia darbuotojo. Pastatei savitarnos kasą ir nebereikia kasininko. Nors technologijas kuria vienetai, jų sukurtos technologijos atima darbo vietas iš milijonų. Taigi, technologijų garbinimą laikau dar vienu visuomenės neprotingumo požymiu.
Ir dar aš manau, kad viskas, kas skatina žmogų NEMĄSTYTI, yra žalinga. Aš dar pamenu laikus, kai pardavėjos su skaitliukais apskaičiudavo kainą. Dabar jos nė nebeskaičiuoja – kainą parodo aparatai. Bet kas žmogui naudingiau – kai jis turi nuolat galvoti (smegenų centrai dirba), ar kai jis tik kaip zombis išima ir įdeda į kasą pinigus?
Labai geras avių bandos zombinimo pavyzdys.
Atsakydamas Mariui, noriu pastebėti, kad mokslininkų nustatyta, kad nemažiau 80% žmonių lengvai pasiduoda manipuliacijoms, įtaigai. Arba – propagandos poveikiui. Kitų mokslininkų teigimu – net 90%. Taip kad stebėtis nereikia.
Lidžitai. Paskaitau Jūsų straipsnius ir niūrią dieną tampa šviesiau, širdy gera – gal Lietuva dar ”gyva”, gal – išgyvens.
Skaitant šį straipsnį man norisi prisiminti J. Janonio poeziją, straipsnius. Jis visą savo gyvenimą, deja trumpą, skyrė kovai už teisingumą, visų žmonių lygybę. Aš įsitikinęs, kad ir komunistai tais laikais aukojo savo gyvybes ne dėl turtų ar garbės, o dėl teisingumo šioje žemėje. Dar 1930m. komunistų partijos pagrindinis uždavinys buvo – pagerinti darbo žmonių padėtį. Dėja vėliau viskas keitėsi. Tapo karjeristais, kyšininkais. kapitalistais (tik asmeninė nauda). Skirtumas. Galima suklupti ir parkristi einant į Bažnyčią ir į ”smuklę”.
Kas kaltas. Aš galvoju, kad verta prisiminti Zygmund Bauman skaitytą paskaitą Lietuvoje „Natūrali blogio istorija“. Aš ją pavadinčiau – ”Natūrali blogio prigimtis”.
Aš sakyčiau: Kas gražu žemėje – dėka Saulės, kas bloga, bjauru – dėl žmogaus. Karai, ekonomonis finansinis išnaudojimas, šantažas, grasinimas ir naudojimas karimės jėgos, tarptautinės teisės ignoravimas – tai realybė. Ir tai vykdo dėja visų ”mylima” Amerika
Žmogus prieš tūkstančius metų išlindęs iš urvo mažai tepasikeitė. Kieno ranka tvirtesnė, kieno ”vėzdas” galingesnis tas ir pirmas prie ”grobio”
Vat šitas fenomenas man ir nesuprantamas – kodėl žmonės, užuot norėję meilės, ramybės, draugystės, pasirenka materialias gėrybes, pykčius, agresiją. Atrodo, kad juk tiek ne daug tereikia – į karstą neįsidėsi. O vis tiek visi draskosi lyg amžinai gyvent susiruošę…
Tamsta Jonai, aš žinau šitą posakį, kad 10% žmonių yra absoliučiai geri, 10% yra absoliučiai blogi, na o likę 80% elgiasi pagal aplinkybes. Lietuvos problema net ne žmonių elgesyje, nėra kritinio mastymo. Aš nematau net tų 10% kritinio mastymo pasireiškimo pavyzdžių internete ar televizijoje. Juk jei protingas inelektualas pasakytų: „ei, lietuviai, mus gi durnina valdžia: Lietuvoje beliko 2,8 milijonų gyventojų, o mums bruka pasakas apie 4 milijonus liteuvių apskritai. Sukeičiami akcentai, juoda propaganda mulkina lietuvius. Kas čia vyksta?” – tie likę 80% susimastytų. Gi net nemano pastebėta, Lietuvoje jau nebereflektuojama į įvykius. Aš neneigiu, kad Lietuvoje nebėra protingų žmonių, bet norėtusi jų matyti daugiau.
Protingų žmonių yra. Bėda ta, kad mes gyvename iš esmės fašistinio autoritarizmo sąlygomis – asmuo sutapatinamas su valstybe ir bet kokia valstybės ar valstybės valdžios kritika traktuojama kaip paties asmens ydingumas. To pasekje dauguma bijo demonstruoti tą savo protingumą, kad rezultate nebūtų patys paniekinti.