Vergų klasė: Perkame tam, kad nemirtume iš liūdesio

Ar Jūs pastebėjote, kad turtingi žmonės kartais gyvena labai paprastai – dėvi džinsus ir patogius marškinėlius, neišsipuošia per šventes kaip cirko bezdžionės, netgi vairuoja daugeliui prieinamus automobilius?

Kodėl? Galbūt dėl to, kad… nešvaisto energijos, bandydami kažką įrodyti? Dėl to, kad žino, jog, jei tik panorėtų, galėtų sau leisti geriausią automobilį, prašmatniausią kostiumą ir didžiausią namą. Kai esi savimi tikras, nieko įrodinėti nebereikia. Ir kam tada šusti brangiame kostiume, jei laisvalaikiu daug patogiau medvilniniai marškinėliai? Arba kam pulti pirkti naują automobilį, jei visiškai tenkina ir senasis?

Visgi ši įžanga yra gana dviprasmiška, nes ji tarsi sufleruoja, kad tie, kuriems nebereikia nieko įrodinėti finansiškai, yra kažkuo geresni. O iš tikro nėra.

Man labai patiko žinomo Lietuvos verslininko Ilja Laurs mintis, kad pinigai yra tik priemonė, leidžianti gyventi patogiau. Nieko daugiau – laimės, proto, meilės – jie nesuteikia. Turėdamas daug pinigų, gali įsigyti komfortišką būstą, komfortišką automobilį, netgi nusisamdyti namų šeimininkę ar virėją, jei nemėgsti namų ruošos. Visgi, tai tikrai nereiškia, kad vien dėl to tapsi laimingu.

Psichiškai ir emociškai sveiko žmogaus gyvenime pinigai turi gana nedidelę reikšmę, nes tai tiesiog priemonės. Kaip batai. Lietpaltis. Automobilis. Jei išgali išlaikyti būstą (nebūtinai nuosavą), šeimą ir leisti sau kokybišką bei turtingą įspūdžių gyvenimą, tai pinigų tau užtenka. Ir jei nesi laimingas, tai vargu, ar didesnis kiekis pinigų padovanos Tau laimę. Nors, aišku, gali bandyti.

Visgi, mane gąsdina, kiek daug žmonių mano, kad visas jų problemas išspręstų… didesnis kiekis pinigų. Ir kiek daug jie pasiruošę dėl to padaryti – nematyti savo augančių vaikų, atititolti nuo šeimos ir draugų, prarasti laisvalaikį, nustoti skaityti knygas ir t.t. ir pan.

Nes dar vienas arba du nuliai prie algos išspręs visas problemas ir bus Laimė. Gyvenimas bus geras. Ar tikrai?

Vargu.

Kaip jau minėjau, jei turite maisto, pastogę, rūbų pagal sezoną ir galimybę nuvykti kur nors toliau nuo savo rajono, tai matyt, kad Jūsų nelaimingumas ne dėl pinigų. Ta prasme, rimtai. Kokia tikimybė, kad būsite laimingesnis 60 kv. butą pakeitęs į 90 kv. butą? Arba Opel’į pakeitęs į BMW?

Trumpalaikė laimės emocija ir pasididžiavimas savimi išblės sulig ta diena, kai suprasite, kad tie papildomi nuliai padengia tuos naujus pirkinius, bet šiaip tai niekas labai nepasikeitė – kaip turėjote būstą, taip turite, kaip vairavote automobilį, taip vairuojate. Ir net jei daugiau erdvės, gražesnis vaizdas pro langą ar lengviau parkuotis, tai vėl tokie trumpalaikiai laimės šaltiniai – pasidžiaugsi kelias dienas ir pamirši.

Tai… Kaip tapti laimingu? Iš mano praktikos – daryti tai, ką nori. Nes niekas nesuteikia tikresnės, didesnės ir ilgalaikiškesnės laimės. Jei nori kalti milijonus – kalk. Bet jei tau mieliau paskaityti knygą ar pažiūrėti TV laidą, tai gal tiesiog… taip ir padaryk? Negrauždamas savęs, kad taip tolsti nuo milijonų, kurių tau realiai nereikia. Nes jeigu tau jų reikėtų, tai galvotum apie juos, o ne apie knygas.

P. Marius savo įraše tvirtina, kad atrasti, ko Tu pats nori, yra sudėtinga. Bet tikrai ne visais atvejais. Dažnai žmogus puikiai jaučia, apie ką galvoja, kokios jo svajonės, tačiau blokuoja tai tam, kad… Galėtų pirkti?

Baisiausias, pats baisiausias dalykas, kuris tik gali žmogui nutikti, yra dvasinis nuubagėjimas, kai interesai apsiriboja pirkimu. Toks žmogus galvoja tik apie tai, ką jam reikia nusipirkti. Arba ką nusipirko kiti. Arba ką jis norėtų nusipirkti. Ir tokio žmogaus gyvenimas yra nesibaigiantis pirkimas – naujo telefono, naujo dviračio, naujo buto, naujo namo, naujo automobilio, naujo vaiko vežimėlio, naujo sijono, naujo pakabuko, naujų auskarų, naujų batų, naujo paveikslo ir t.t. ir pan. Kad ir kiek tas žmogus uždirbtų, jis galvos tik apie tai, kaip tuos pinigus išleisti, t.y. ką nusipirkti.

Ir tie pirkiniai bus apgailėtinai neracionalūs – 60 kv. butą pakeis 70 kv. butas (už gerokai didesnę kainą), 2010 m. Opelį pakeis 2014 m. Opelis (už gerokai didesnę kainą), spintoje atsiras keturioliktas juodas sijonas iki kelių.

Pirkimo manija sergantys žmonės turi tokią beveik seksualinę disfunkciją – jie vis smaukosi, smaukosi ir niekaip negali baigti. Jie nepagalvoja, kad „o, turiu butą, automobilį, gal išvykti pakeliauti?„. Ne, jie pagalvos „mano butas tik 60 kv., o alga didesnė, nei tada, kai jį pirkau. Gal jau galiu sau leisti 70 kv. butą?„. Ir žmogus apsisprendžia kokius 5 – 6 gyvenimo metus dirbti tam, kad… turėtų 10 kv. daugiau.

Paprastai tokie žmonės nusismauko iki tiek, kad šašais nueina, t.y. dirba per 2 ar 3 darbus, aria viršvalandžius, išsiskiria su sutuoktiniais, pamiršta savo vaikus ir kasdien beviltiškai smaukosi laukdami, kada jau ateis tas orgazmas – kada jam bus gana pirkinių. O jų nebus gana niekada! Nes tiesiog joks daiktas – nei naujas telefonas, nei naujas butas, nei naujas kilimėlis prie durų – negali sukurti harmonijos ir vidinės ramybės. Tas daiktas gali duoti trumpalaikio džiugesio, tačiau greičiausiai ta būsena baigsis, dar net nespėjus to daikto sudėvėti. Ir tada reikės naujo daikto. Ir tas smaukymąsis niekada nesibaigia.

O pardavėjai trina rankomis, žiūri į tuos priklausomus bėdžius ir kiša jiems naują pirkinį. Naują kelių dienų laimę, už kurią reikės atidirbti viršvalandžius. Ir taip iki gyvenimo galo.

O išeitis? Neįtikėtinai paprasta – pagalvoti, ko Jums norisi labiau – vakaro su artimu žmogumi, popietės su knyga rankose, egzotiškos išvykos ar… papildomų darbo valandų vardan naujo kompiuterio, telefono ar sijono? Pagalvoti, kas iš tikrųjų suteiks Jums Laimės. Tos, kurią vis bandote nusipirkti. Ir vis nepavyksta.

O niūriausia šioje situacijoje tai, kad tas apgailėtinas smaukymąsis dažnai daromas ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų – giminių, draugų, pažįstamų. Nes žmogus įtikėjęs, kad jo vertė ekvivalenti jo turimam kapitalui.

Kad pasirodęs senesniu automobiliu ar patrintais džinsais jis nebus vertinamas teigiamai. Kad kažkas mintyse pagalvos, jog jis vargšas. Tarsi 18 val. per parą dirbantis sociopatas būtų turčiumi.

Ir vat tas noras pasirodyti turinčiu didelį kapitalą pasireiškia neįtikėtinais paradoksais – klaikiais paradoksais kaip pvz. vestuvėmis, kurioms taupyta 2 – 3 m. ir į kurias sukviesti visi, kas bent kiek pažįstami. To pasekoje – 3 metai darbo tam, kad nugirdyti tuntą apysvetimių žmonių, kuriems tos vestuvės paliks ne ką daugiau įspūdžio nei naujas televizorius. Arba netgi mažiau.

Tas noras pasirodyti lemia tas klaikias bokštų formos šukuosenas, už kurias paliekami dideli pinigai, tačiau vyrai paslapčia žiaukčioja, o moterys, primerkusios klastingas akutes, giria. Tas noras pasirodyti lemia bandymus žaisti socialinę klasę, kuriai tu realiai nepriklausai. Ir tavo artimieji nepriklauso. Ir užtat tas visas žaidimas toks netikroviškas, butaforiškas ir… koktus.

Tie bandymai girtis automobiliais, už kuriuos reikės mokėti dar 5 m., butais, dėl kurių teks arti viršvalandžius iki pensijos, galų gale, šmutkėmis, kurioms paklota puse algos ir kurios tau akivaizdžiai netinka.

Tas bandymas pirkiniais maskuoti savo dvasinę ubagystę yra kaip koks XXI a. maras. Kaip liga, paverčianti žmones nusususiais, pirkiniuose paskendusiais darboholikais.

Ir nors atrodytų, kad tame nieko labai drastiško nėra, tačiau kas gali būti drastiškiau už žmogų, nebeturintį vertybių, požiūrio, savasties? Būtent tokie žmonės – pirkimo manijoje įstrigę sociopatai – yra lengviausiai paveikiama, labiausiai priklausoma, iš esmės vergų klasė. Ir šie žmonės balsuos, už ką reikia. Sakys, ką reikia. Darys viską, ką reikia, kad tik galėtų pirkti.

Šie žmonės yra tikrasis pavojus demokratijai ir visoms per tūkstančius metų išpuoselėtoms vertybėms. Nes dėl savo pirkimo manijos jie yra kaip narkomanai, kurie dėl švirkšto gali padaryti bet ką.

Ir užtat medija formuoja įvaizdį, kad pirkti yra gerai. Persidirbti yra gerai. Gerai neturėti laiko, bet turėti pinigų. O kai turi pinigų, bet neturi laiko, tai tau lieka tik paguoda pirkimu. Ir tu vis smaukaisi. Smaukaisi. Smaukaisi.

Tuo metu kažkas pelnosi iš Tavo priklausomybės. Kažkas priima už Tave sprendimus, kuriems Tu  neturi laiko. O Tu vis smaukaisi. Be pabaigos. Ir net kai mirsi tokie pat kaip tu dvasiniai onanistai nupirks brangų karstą ir didelį paminklą.

Gimk - pirk - mirk.
Gimk – pirk – mirk.

 

11 atsakymų į “Vergų klasė: Perkame tam, kad nemirtume iš liūdesio”

  1. Susidaro toks įspūdis, kad įrašas parašytas dėl to kad pati autorė turi finansinių problemų ar neišpildytų svajonių ir palūžus jas įgyvendinti geriau pastumti ant kitų, pabandyti „atverti akis“.

    1. Tai taip, nes gi tik palūžęs ir finansinių problemų turintis žmogus gali turėti laisvalaikio, pomėgių, gyvenimo būdą kažkokį 😉 Finansinių problemų neturintys ir nepalūžę dirba po 18 val.

  2. Šauniai parašyta. Kažin ar tinka tokius žmones vadinti sociopatais. Terminas apibrėžia visai kitą žmonių grupę, aišku, kai kurie jūsų aprašyti žmonės gali būti kartu ir sociopatai.

    1. Pati apie tai mąsčiau, kad apibūdinimas ne visai korektiškas, bet tokie žmonės tikrai dažnai turi sociopatiškų bruožų – jie mažai bendrauja, dėl ko praranda bendravimo įgūdžius, bendraudami jaučiasi įsitempę, negeba palaikyti pokalbių. Dažnai vienintelės juos dominančios temos – darbas arba tai, ką jie nusipirko. Tam tikra prasme toks gyvenimas lemia lengvą sociopatiją, sakyčiau 🙂

  3. Visi gimsta nuogi, dar kitaip liaudiskai, ubagais. Tam, kad tapti dvasiniu ubagu, reikia pradziai pakilti, o poto nukristi. Va cia man galai ir nesueina. Kaip galima nuubageti, jeigu visada buvai ubagas. O siaip tai reikia eskaluoti klausima, kodel gimiai vergu, vergu ir mirsi? Gal tiesiog ubagai renkasi aplinka kurioje jauciasi gerai, t.y. tokia pacia ir tarp savu ubagu. Jeigu taip ziuresi, tai nera ko cia stebetis, jeigu ziuri i zmones jau is sono.

  4. Puikus straipsnis ir nuostabiai išsakyta idėja. Kaip tik šiandien ieškojau šia tema protingo požiūrio. Ir dienos pabaigoje gavau atsakymus į klausimus, kuriuos kėliau. Ačiū jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *