Paskutiniu metu mane aplanko toks keistas jausmas, kad Vakarų Europos visuomenė pamažu tampa pliurza be aiškių kontūrų, tapatybės ar savasties. Vienodų žmonių mase. Darbo jėga. Vartotojais. Ir niekuo daugiau.
Ir vis labiau galvoju, kad tai mus ir pražudys. Nes jau dabar demografiniais rodikliais atsiliekame praktiškai nuo visų kitų kontinentų ir tampame mažuma. Mažuma savo pačios žemėse.
Nors ši frazė skamba katastrofiškai, bet didžiosiose Europos valstybėse vietinės kilmės gyventojai vis dažniau nebesudaro daugumos, kas reiškia, kad greitai jie nebeturės lemiamo balso savo šalyse. Ir tada matyt bus svarstoma ne tai, ar galima maudytis su burkiniais, bet tai, ar galima maudytis be jų.
Visuomenė, kuri neturi stuburo, tampa lengvu grobiu barbarams, tačiau ši istorijos pamoka praleidžiama negirdomis, nes… Tolerancija virto pelninga preke, kuria galima visaip disponuoti.
Paradoksalu, kad Europos Sąjunga, kuri turėjo sustiprinti Europą, ėmė ją skaldyti, kai iš ekonominės sąjungos pabandė pavirsti į kažką daugiau, kažką, kas beveik atitinka federacijos požymius.
Kultūriškai, kalbiškai ir ekonomiškai skirtingos valstybės pabandė virsti viena didele šeima, tačiau tai darė ne gerbdamos viena kitos skirtumus, o siekdamos tuos skirtumus niveliuoti arba apskritai į juos nekreipti dėmesio. Tokiame kontekste tautiškumas, tradicijos, meilė savo šaliai tapo tokiais antraeiliais, iš mados išeinančiais dalykais, kurie trukdo „integruotis”, nes „integracija” ES suprantama labai keistai.
Tarkim, musulmonas atvyksta gyventi į ES. Kas yra integracija? Mano supratimu, integracija būtų kalbos išmokimas, prisitaikymas prie vietinių gyvenimo būdo ir papročių, pagarba susiformavusioms tradicijoms, santvarkai, tačiau ES mano kitaip. Europos Sąjungoje integracija laikoma tai, kad atvykėlis gali laisvai gyventi pagal savo papročius ir įpročius, t.y. ne musulmonas įsilieja į jį priimančios valstybės gyvenimą, o ta valstybė pritaiko savo normas taip, kad tas musulmonas galėtų gyventi tarsi ten, iš kur jis išvyko.
Tokiu būdu atvykėliai išlaiko savo kultūrą bei identitetą, tuo tarpu, vietiniai gyventojai vis labiau tai praranda, nes mano, kad integracija yra besąlygiška visokių papročių, kultūrų ir tradicijų samplaika.
Ir tarsi šios painiavos dar būtų maža, greta pasirodo visokie LGBT nariai, rėkiantys, kad vyrai nėra vyrai, o moterys nėra moterys, visokie lygių teisių aktyvistai, kuriems visur viskas atrodo ne lygu, visokie lygybe ir tolerancija susirūpinę tipai, kurie aiškina, kad bet kokie vertybiniai kriterijai yra netinkami, nes jie suponuoja nelygybę.
Ir taip pamažu kuriama visuomenė, funkcionuojanti tik kaip ekonominis vienetas. Tuo tarpu visai šalia – gretimose gatvėse, gretimuose namuose – funkcionuoja kitos visuomenės, kurias sieja daugiau, nei pajamų uždirbimo faktas, kurios turi bendras vertybes ir tradicijas.
Į ES kiekvienais metais atvyksta daugybė asmenų iš trečiųjų šalių, kurie sėkmingai „integruojasi„, atsiveža gimines ir gimdosi vaikus, o pliuralistinė vakarietiška visuomenė tyliai traukiasi į mažumą, nes jokia kultūros ar tradicijų sklaida nevyksta, o gimstamumas mažėja.
Kol musulmonai verčia dukras nešioti skaras ir apsipjaustyti, vakarų visuomenė sako, kad reikia tai toleruoti, nes tokia jų integracija. Tik pamirštama, kad tikėtinai vieną dieną būtent jie sudarys daugumą ir… Vargu, ar bus tokie tolerantiški.
Mano supratimu, Vakarų civilizacijai didesnę grėsmę kelia net ne tie barbarai, kurie sprogdina, pjausto ar mašinomis traiško žmones, o tai, kad tipiškas europietis iš principo net nežino, kas jis yra ir kokia jo tapatybė.
Vakariečiai, su iki begalybės išskydusia morale ir baime vertinti, baime turėti kažkokius įsitikinimus ar prioritetus, yra bestuburiai, kuriuos lengvai valdys tų „integruotųjų” vaikai. Vaikai, kurie žino, kad svarbiausia – Alachas ir kad moteriai nepadoru maudytis be burkinių.
Nepriklausomai nuo to, ar tam tikri įsitikinimai yra teisingi, jų sklaida ir normiškumas įmanomi tik tada, kai jie apskritai yra. Tuo tarpu ES piliečiai mokomi neturėti jokių įsitikinimų, nes meilė savo tautai ir šaliai gali būti palaikyta kraštiniu nacionalizmu, džentelmeniškumas gali įžeisti feministes, motinystės atostogos gali diskriminuoti vyrus, lytinis ugdymas gali užgauti katalikus, tačiau neugdymas erzina LGBT. Ir taip be galo.
Visuomenėje, kurioje iš visų jėgų stengiamasi išjungti kritinę mintį ir formuoti absoliutų prisitaikymą prie bet kokių ekonominių ar socialinių realijų, įsitikinimai tampa kliūtimi. Žmones, kurie turi įsitikinimų, sunkiau valdyti, formuoti, paversti klausimų nekeliančia darbo mase. Ir užtat jie tampa nemėgstami, jiems priskiriamos radikalų ar paraštinių etiketės. Ir tai puikus signalas kitiems, kad lengviau gyventi, kai tavo nuomonė yra tiek pat lanksti kiek realijos.
Visgi, tokia visuomenė, kuri lengvai pasiduoda bet kokiems pokyčiams ir susitaiko su bet kokiais standartais, praranda orientyrus, tapatybę, prasmę ir tampa tik darbo jėga, kuri gali sėkmingai dirbti bet kokiam ponui – bankui, bažnyčiai, draudimui ar… musulmonui.
O pasaulį kuria tie, kurie žino, kokį jį nori matyti.
Labai nuliūdinote šituo įrašu. Priminė V. Laučių, A. Bačiulį ir kitus ksenofobus.
O Jūs, juk daug geresnė už juos!
Gražiai skamba „pagarba susiformavusioms tradicijoms”. O ką tai reiškia? Juk tai konservatnikai ir bažnyčia nuolat kartoja, teigdami, kad privalote elgtis kaip aš pasakiau! Gerbkite tradicijas!
Suprantu, kad siūlote engti mažumas (kol esame dauguma), nes kai jie taps dauguma, paskui dar ims engti mus? Labai logiška… Ypač, jei negirdėjote apie europiečių konstitucijose įtvirtintą religijos laisvę, diskriminacijos draudimą, religijos ir valstybės atskyrimą, apskritai žmogaus teises (tai atleistina V. Laučiui ar A. Bačiuiliui, bet Jūs…)
Juk būtent šitie principai ir skiria mus nuo kitų pasaulio dalių. O siūlote tiesiog imti ir atsisakyti?
Taip tolerancija (nebūdinga mažiau išsivysčiusioms visuomenėms) kelia didelių problemų, bet ne tokių didelių, kaip kelia netolerancija. Matyt pamiršote kodėl tokios teisės kažkada buvo įtvirtintos…
JAV, Pranzūcai tolerancijos keliamas problemas sprendė naudodami nacionalizmą (svarbu kieno pilietis, o ne kokia oda, lytis ar pan.). Bet ir nacionalizmas ne į gerą išėjo (du pasauliniai kariai), Tai ir jo jau atsisakoma.
Ir kas tada lieka -o gi konservatnikų košmaras – kad kiekvienas elgiasi taip kaip nori, kol tai netrukdo kitiems.
Tai ką daryti, su kiltų kultūrų keliamomis problemomis? Yra įstatymai ir kol žmonės elgiasi įstatymų rėmuose, gali daryti ką nori. Aišku, būtina prevencija (švietimas, integracija į bendruomenes), nes prie kiekvieno policininko nepastatysi ir tik švietimas gali padėti išvengti smurto šeimoje, užtikrinti mažumų teises, nesmerkti žmogaus ar jis valgo košerinį maistą ar veganas ar dar kokios tradicijos.
Deja, tačiau ksenofobija (pirma reakcija) nėra geriausias sprendimas. Būtų gaila, jei nesutinkate.
Gaila, kad vertinate mano mintis taip prėskai. Religijos laisvė ir pasaulietinės normos neprivalo koreliuoti. Kodėl musulmonai gali ES vynioti moteris į kokonus? Nes… religijos laisvė? O kaip pasaulietiškas poreikis, kad žmogus būtų identifikuojamas kažkaip, kad nekeltų grėsmės kitiems? Aš nesu ksenofobė, bet aš manau, kad ES turėtų galioti pasaulietiniai civilizuotų tautų standartai. Namie moteris gali vaikščioti su tuo maišu, bet gatvėje veidas turi būti atidengtas. Ir čia kaip vienas iš nedaugelio pavyzdžių. Apskritai, jei atvykai kažkur gyventi, tai ta valstybė tikrai neprivalo tau sudaryti sąlygų, kad jaustumeis kaip ten, iš kur išvykai. ES tiek užsižaidė su laisvėmis ir tolerancijomis, kad tiesiog tai pamiršo.
Oho… Pasirodo Lidžita siūlo engti mažumas? 😀 Neblogai. Norėčiau gerbiamo tolerasto paklausti, jei tau taip užkliuvo „pagarba susiformavusioms tradicijom” tai kokio, fucking, reikalo aš turiu gerbti imigrantu tradicijas? 🙂 Juk anot jūsų: „Juk tai konservatnikai ir bažnyčia nuolat kartoja, teigdami, kad privalote elgtis kaip aš pasakiau! Gerbkite tradicijas!” Kadangi aš neesu koncervatnikas, tai man nusišikti ant musulmono, voodoo išpažintojo ar bet ko kito tradicijų. 🙂
O straipsnis tikrai teisingas, jei kažkam nepatinka kažkokios taisyklės ir normos šalyje, kurioje jie prašo prieglobsčio, tai tegu valina nx į visas 4 pasaulio puses. Bilietai susimesime jei kas.
Manau, kad tai pasekme 2 ww bei 60 uju sexualines revoliucijos. Tolerancija dabar tapo nevidiniu poreikiu, bet mada. Matai, as tolerantiskesnis uz tave. As pats tolerantiskiausias. Na kaip-matai, manobarzda ilgesne, bati madingesni. Baisiausia, ivertinant tai, kad viskas gyvenime turi daug priezasciu ir pasekmiu tasa, kuria sunku nuspeti, gali ilgainiui isvirsti i priesingybe. Siuo atveju agresija. Bet jauciu, kad as nebetoliaruoju toliarancijos
Taip, tai tapo mada ir gana pavojinga.
Šiaip situacija su ES raida man primena Romos imperijos paskutinius gyvavimo šimtmečius. Vardan vienos valstybės ir visuomenės buvo prievarta niveliuojami į ją patekusių tautų papročiai, plito hedonizmas ir kt. Tada atėjo krikščionybė, kaip atsakas visam tam (dabar tai būtų islamas), atėjo barbarai (trečiųjų šalių gyventojai bėgantys nuo savo negandų). Finale krikščionybė tampa imperijos vienintele religiją (bus islamas), o imperija barbarizuojasai perima barbarų papročius ir kt. Galiausia darinys dėl tarpusavio vaidų (pvz, europiečiai šiitai ir sunitai) subyra.
Miela autore, viename savo akstesnių įrašų pati sau nejučiomis atsakei, kokia viso šito jEvropos išpliurzėjimo priežastis:
„Tai, kas žmogui malonu ir artima, negali būti neteisinga.”
Kadangi pagal šią tamstos maksimą ir yra auginamas šiandieninis vakaroidas – masinio vartojimo liumpenelektoratas – vakaroidija ir darosi tuo bevaliu, bestuburiu, beprasmiu sociumu.
Tuo tarpu invazinės ideologijos, kurios pasiruošusios performatuoti jEvropą, teigia lygiai atvirkščiai: Tik tai, kas yra TEISINGA (aišku, jų pačiu supratimu) gali būti žmogui artima ir malonu (nori jis to, ar nenori).
Iš kitos pusės, nereikia taip jau labai liūdėti – vakaroidai istorijos eigoje nuolatos demonstruoja, kad jie yra žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu, ir jeigu tik gaus komandą „fas” iš savo valdančiųjų klanų, jEvropidijoje mikliai įvyks genocidas, kuriame žmonės bus naikinami ne tik pagal odeos spalvą bet ir sugebėjimą kalbėti jevroaborigenų kalbomis.