Nemokumas: smerkti ar atleisti?

Ilgą laiką stengiausi nerašyti apie tai, kas yra mano kasdieninė duona. Ne dėl to, kad būčiau šališka, o tiesiog dėl to, kad rašymą naudojau išimtinai kaip terapiją – terapiją, kuri padeda tą duoną pamiršti.

Visgi… Atėjo toks laikas, kai tylėti gal ir būtų patogu, tačiau… žalinga. Ir nebūtinai man pačiai, bet tiems žmonėms, kuriems bandau padėti. Ne visados sėkmingai. Nes nemokumas yra sudėtinga situacija, kurioje ta pagalba apskritai tik santykinė.

Prieš 4 m. pradėdama dirbti bankroto teisės srityje įsivaizdavau, kad šis darbas prasmingas, nes bankroto procedūra iš dalies atstatomas ekonominis ir socialinis teisingumas – kreditoriai atgauna nors dalį skolų, „piktybinės” įmonės pašalinamos iš rinkos ir pan.

Labai greitai ėmiau suprasti, kad viskas vyksta… kitaip. O tada dar prasidėjo fizinių asmenų bankrotas…

Ir galų gale aš sėdžiu galvodama, kam visa tai? Ar šis darbas turi kokią nors prasmę? Ar jis – teisingas? Nes pagrindinė problema, su kuria susiduriu atstovaudama bankroto administratorius ar bankrutuojančius žmones, yra ta, kad… Į mane žiūrima neigiamai. Kaip ir į mano klientus. Lyg nemokumas savaime būtų kokia dėmė ar neatleistina nuodėmė.

Lyg visi bankrutuojantys asmenys ir net bankroto administratoriai bei jų atstovai būtų sukčiai ir melagiai, sąmoningai sudarę tokią situaciją. O kaip yra iš tiesų?

Iš tiesų daugelis bankrutuojančių asmenų kenčia taip, kaip mažai kam tenka kentėti. Ir ne tik dėl to, kad jie patiria viešą (!) pažeminimą ir turi apriboti savo poreikius iki protu nesuvokiamo minimumo (retai kuriam pragyvenimui paliekama nors MMA), bet ir dėl to, kad gyvena nuolatinėje įtampoje, be galimybės pailsėti ar gauti psichologinę pagalbą (psichikos ligos (net tokios kaip depresija) laikomos kliūtimi bankrutuoti, o atostogoms ar kitam adekvačiam poilsiui bankrutuojantieji neturi pinigų).

Ir didžiuma jų ne kokie sukčiai, nudžiovę vieną kitą milijoną, o eiliniai mokytojai, gydytojai, sandėlininkai, taksistai… žmonės, kurie drįso svajoti. Kurie ėmė paskolas ir tikėjosi jas išmokėti. Kurie norėjo nuosavų namų, patogesnės buities, galbūt vienos kitos egzotiškos kelionės. Ir kurie neįvertino, kad pajamos gali sumažėti, o įsipareigojimai… liks tokie patys arba dar padidės.  Ir kad bankas neklausys jų paaiškinimų ir nelauks, kol jie vėl pradės geriau uždirbti. Kad jų turtas bus išvaržytas už centus, o visą likusį gyvenimą iš paskos drieksis vis augančių skolų šleifas.

Taip. Didžioji dalis bankrutuojančiųjų – ne apsukrūs verslininkai, o eiliniai žmonės, kurie kažkada uždirbo daugiau ir gyveno avansu į priekį. Kaip ir dauguma mūsų. Ir kurių mokumui susvyravus jie prarado namus, draugus, reputaciją. Daugelis išsiskyrė.

Blogiausia, kad nei teismas, nei kostiumuoti bankų klerkai nepasiruošę suprasti ar bent jau užjausti. Priešingai, siekdami bankrutuoti, šie žmonės patiria ilgą pažeminimų eilę ir galų gale turi vegetuoti kokius 6 – 7 m. už sumą, kuri absoliučiai neadekvati jų poreikiams.

Sužlugdytieji. Štai kas jie. Nepriklausomai nuo to, ar ta bankroto byla iškeliama ar ne. Jokių realių galimybių gyventi gerai jie nebeturi. O jų orumas būna pervažiuotas tankais tiek kartų, kad ko gero apie bent pakenčiamą savijautą galės svajoti tik po labai ilgo laiko.

Taigi… Ar iš tikrųjų bankroto tikslas yra sužlugdyti ir pažeminti? Taip. Lietuvoje – taip.

Dar įdomesnė situacija su bankroto administratoriais, kurie dažnai patys balansuodami ties nemokumo riba vertinami ne ką geriau, nei jų klientai. Nors šiaip jau jie dirba tam, kad ištaisytų kažkieno klaidas ir padėtų išmokti tvarkytis su savo finansais. Tik… Kaip efektyviai gali dirbti žmogus, kuriam atvirai sakoma, kad jo vertė nesiekia net MMA? Jei antstolis, tiesiog išieškodamas skolą, gali uždirbti labai dideles sumas, tai bankroto administratorius padėdamas skolininkui atkurti mokumą, uždirbti beveik negali. Nes jis tapatinamas su tuo skolininku, kurį reikia sužlugdyti. Nepriklausomai nuo to, ar tai įmonė, ar gyvas žmogus. Ar nemokiu tapo tyčia, ar dėl nesėkmės.

Taigi, kaip Lietuvoje atrodo nemokumo byla? Blogai.

Jei bankrutuoja žmogus, tai jis įsukamas į ilgus metus besitesiančią teismų grandinę, kur kas kartą iš naujo turi įrodinėti savo sąžiningumą.

Jei bankrutuoja įmonė, tai ji taip pat įsukama į ilgus metus besitesiančių teismų grandinę, tik ten jau dažniausiai kovoja kreditoriai su bankroto administratoriumi, kuris laikomas tarsi neoficialiu „atpirkimo ožiu” ir dažnai turi ne tik dirbti pusvelčiui, bet dar ir savo sąskaita vykdyti įmonės prievoles.

Ar to pasekoje galima pasakyti, kad bankrotas yra naudingas visuomenei? Ir taip, ir ne.

Nauda pasireiškia tuo, kad nemoki įmonė nebetrikdo rinkos, o nemokus žmogus gali pradėti legaliai dirbti, mokėti mokesčius, dalyvauti ekonominiame gyvenime. Nes praktikoje, kol vykdomas išieškojimas, legaliai dirbti ne tai, kad neapsimoka, bet… nelabai įmanoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, galima nuskaičiuoti iki 50 proc. MMA. Tai dabar įsivaizduokite, kad Vilniuje ar kitam didmiestyje gyvenantis žmogus turi pragyventi iš…. 175 Eur/mėn. Tiek jam turi užtekti nuomai, maistui, kelionei į darbą ir pan. Išvada akivaizdi – jam reikia arba mesti darbą, arba dirbti nelegaliai. Kaip suprantu, daugelis renkąsi antrąjį variantą. Nes tik tokiu būdu gali išgyventi ir išmaitinti vaikus.

Su įmonėmis situacija kiek kitokia, bet iš esmės panaši – daugelis nemokių įmonių eilę metų nemoka atlyginimų bei mokesčių, neatsiskaito verslo partneriams, bet… vis tiek randa naujų „aukų”, iš kurių geba išvilioti prekių, paslaugų, galų gale, tiesiog pinigų. Ko gero, ne vienas susidūręs su situacija, kai apmoka paslaugas, kurių… negauna. Pvz. aš taip nusipirkau kelionę. Negaliu sakyti, kad visos tos įmonės „parazituoja” piktybiškai. Kai kurios jų tapusios nemokiomis dėl atsitiktinių aplinkybių, bet… Jų vadovai yra tiek nekritiški, kad tiesiog nesugeba sau pripažinti, jog tolesnė veikla nebeįmanoma ir taip dar labiau blogina situaciją.

Taigi, nemokumo bylos iškėlimas objektyviai yra pirmas žingsnis teigiama linkme. Bent jau taip turėtų būti. Tik, kaip ir minėjau, nėra. O nėra dėl to, kad Lietuvoje galiojantys nemokumo įstatymai – painūs, o teismų praktika – dar painesnė. To pasekoje bankrotas tampa ilgu, brangiu, chaotišku, neprognozuojamu ir nemaloniu procesu, kurio tikslas kuo labiau apsunkinti gyvenimą skolininkui ir jo administratoriui, dėl ko paskutiniai resursai išnaudojami nesibaigiančiose kovose, o pats mokumo atkūrimas fiziniam asmeniui užtrunka neprotingai ilgai.

Atvirai sakant, aš niekaip nesuprasiu, kodėl reikia nagrinėti fizinio asmens bankroto bylą 6 ar 7 m.! 7 m., ponai! Tiek laiko reikia rengti posėdžius ir mokėti administratoriui, kad kreditoriai atgautų keliasdešimt ar kelis šimtus eurų. Valstybės biudžeto ir paties fizinio asmens išlaidos auga kaip ant mielių, tuo tarpu kreditoriai atgauna šimtąją ar dar mažesnę skolos dalį. Taigi… Ar yra tokiame procese dar kokios nors racijos, be „pakankinimo”? Manau, kad ne.

Kaip ir nėra racijos tame, kad kreditoriai (dažniausiai bankai) skiria bankrutuojančiai įmonei tokią sąmatą, kuri nėra pakankama tam, kad ta įmonė galėtų tęsti veiklą, iki bus pabaigta bankroto procedūra. Nežinodamas, ar gaus adekvatų atsiskaitymą ir ar bus apmokėtos įmonės išlaidos, bankroto administratorius negali protingai planuotis, kaip maksimaliai išnaudoti dar esamą potencialą ir to padekoje pralaimi ne tik administratorius, bet ir tie patys kreditoriai.

Siūlyti administratoriui grašius ir tikėtis, kad jis gerai dirbs, yra tas pats, kas pasamdyti elgetą vadovauti didelei korporacijai ir tikėtis, kad tas elgeta už maistą ir pastogę pasieks dar geresnių rezultatų. Nemotyvuotas ir reikiamų žinių neturintis asmuo negali vadovauti įmonei. Tačiau įmonių bankroto procese standartiškai kaip tik ir sudaroma tokia situacija, kad bankroto administratoriui dirbti iš esmės nuostolinga, tačiau jis vis tiek turėtų rasti būdų, kaip efektyviai išnaudoti esamus resursus ir kuo didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais. Ar reikėtų pradėti tikėti pasakomis?

Deja, kol nebus suprasta, kad bankrotas toks pat natūralus reiškinys kaip praturėjimas ir kad bankroto procesas neturi būti bausmė bankrutuojančiam asmeniui ar jo administratoriui, tol mes turėsime situaciją, kuriuoje realus mokumo atkūrimas apskritai nebus įmanomas, o bankroto proceso metu turimi resursai nebus išnaudoti.

Baudžiamas žmogus tiesiog negali būti efektyvus. Bausmės slopina bet kokią iniciatyvą. Dėl to mane stebina valstybės ir kreditorių lūkesčiai, kad žeminamas ir po teismus tampomas žmogus ims daugiau uždirbti ir atkurs mokumą, o elgetiškai apmokamas bankroto administratorius sugebės padidinti nemokios įmonės kapitalą.

Ir nors per paskutinius kelis metus bankroto procese įvyko daugybė permainų, tačiau nei viena iš jų nebuvo rezultatyvi, nes nei dėl vienos iš jų… nesitarta su tais, kuriuos tai tiesiogiai liečia.

Tai visgi smerkti ar… atleisti? Priklauso nuo to, kokią visuomenę norime sukurti – drąsių ir nebijančių klysti ar užguitų ir praradusių iniciatyvą žmonių.